Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

  Annie Ernaux „ĮVYKIS“   Tai tema, apie kurią   retas išdrįsta viešai kalbėti, o juolab – parašyti knygą. Tai tema, kurią „prilaiko“ plonytis siūlelis, skiriantis nuo pagarbos iki pasišlykštėjimo. Tad ir aš nedrįstu drąsiai narplioti knygos, lyg turėčiau tam teisę. Jos neturiu. Tačiau tikiu, kad dar daugelis gyvena ta mintimi, kad nesvarbu kas – vaikas turi gimti. Autorė pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuomet būdama 23-ejų pasijuto pastojusi, tačiau nei laikas, nei aplinkybės neleido galvoti apie vaiko pasilikimą. Vaikelio reikėjo atsikratyti. 1963-siais, abortai buvo draudžiami, tad jau nereikia pasakoti, su kokiais klystkeliais ir pavojais autorei teko susidurti, kad netektų tos ką tik susikūrusios gyvybės. Nors nuo pat pradžios, ši mažytė ir plonytė knygelė manęs „nepagavo“. Nejaučiau jokio „ryšio“: nei supratimo, nei abejonių,- nieko. Tačiau pasiekus knygos vidurį pradėjau suprasti autorės balsą. Skaudu, žiauru ir neteisinga tai, ką teko patirti ne tik jai, bet ir d
  Kristin Harmel „Gęstančių žvaigždžių miškas“   Autorė jau įrodė man savo meistrystę kurti įtikinamas Antrojo Pasaulinio karo istorijas. Nors tai dar tik antra skaityta autorės knyga, bet abejonių nekyla, kad jos kurtos istorijos galėtų mane nuvilti. Istorija mus nukelia į atokias Rytų Europos girias, kur senutė Džeruša užaugina jos pagrobtą mergaitę Joną kaip savo vaiką, tikėdamasi, kad ji turi savo išskirtinį tikslą žmonijai, kuris išgelbės ne vieno žmogaus likimą. Jona auga išskirtinėse sąlygose –laukinėje gamtoje, be jokių patogumų, visiškai atskirta nuo civilizacijos, kuri galėtų turėti įtakos jai augant. Jona gamtą jaučia kitaip nei kiti. Ji joje užaugo. Ji susitapatina su ja, išmoko „eiti paviršiumi“, išgirsti artėjančią grėsmę ir kaip išgyventi atšiauriausią žiemą atokiose Rytų giriose. Vieną dieną, tai išgelbsti daugybę gyvybių. Nors kaip ir praeitoje skaitytoje autorės knygoje, ir šioje radau kur „pavartyti akis“, tačiau visumoje istorija buvo labai vaizdi, įtiki
  Tiffany Jenkins „Kaifuotoja“ Suprantu kodėl knyga tapo tarptautiniu bestseleriu. Tokios tikros, skaudžios istorijos  ne kiekvienas buvęs narkomanas išdrįstų papasakoti. O ir analogiškų tikrų istorijų nėra jau ir tiek daug išleista... „Kaifuotoją“ sudaro dvi dalys: prieš ir po nuosprendžio. Po – Tiffany (-iš)gyvenimas kalėjime ir priklausomybių centre, su visais klystkeliais ir nusidėjimais, ir prieš – dvigubo gyvenimo istorija, kuri sukrės ir pykdys skaitytoją savo netikusiais sprendimais ir visiškai nesuvokiamais „išsisukimais“ kėbliausiose situacijose.. Tikriausiai nenustebinsiu, kad istorija „Prieš“ man buvo daug kartų įdomesnė, nei kalėjimo istorija (po). Nežinau ar jaučiau gailestį tai jaunai paklydusiai sielai, ar piktinausi jos blogiems sprendimais, kurie vyko aptemdžius mąstymą kvaišalais, tačiau kad ir koks priklausomas būtų žmogus – nemanau, kad tiek pykčio ir žiaurumų jis yra vertas. „Nėra tokio dalyko kaip pralaimėtas reikalas ar nepataisomas žmogus- ir niekada ne
  Carsten Henn „Knygų dalintojas“ Apie šią knygą svajojau jau nuo pat tada, kai tik pamačiau, kad ją leidykla žada išleisti. Sugundė pavadinimas. Kaip gali nepatikti skaitančiam žmogui knyga, apie knygas? Ir žinokite, nenusivyliau! Visų pirma, man patiko, kad knygoje radau begales kitų knygų. Net nesivarginau skaičiuoti, kiek autorius paminėjo skirtingų ir girdėtų klasikos knygų. Dažnai paminėdamas jų siužetą ar/ir veikėjus. Supratau, kiek daug įdomių kūrinių dar net nesu skaičiusi! Antra, patiko idėja, kad pagrindinis knygos veikėjas, knygų dalintojas ( Karlas Kolhofas), dalindamas savo klientams užsakytas knygas, taip pat juos sutapatina su knygų veikėjais, kurie atitinka šios knygos veikėjus. Tai lyg atsidurti knygoje, kuri jau ir pati yra knyga. Labai keistas, bet malonus jausmas. Autorius knygoje vos kelis kartus pamini tikruosius knygos veikėjų vardus. Daug dažniau, Karlas juos vadina atitinkančių knygų veikėjų vardais. Ir trečia – santykiai. Santykiai šioje knygoje užima labai d
  Ilona Madelaine „Nuodas“   Tikras malonumas skaityti knygą, kurios autorės humoro jausmas toks pat, kaip ir mano. Nežinau kiek kartų kikenau skaitydama knygą, bet garantuotai netilptų suskaičiuoti nei ant rankos, nei ant kojų pirštų. Tad ir knygą perskaityti ilgai netruko, tik du vakarus. Nors nesu itin didelė lietuvių rašytojų kūrinių skaitytoja, šiandien drąsiai sakau, jei autorė išleis naują knygą – skaitysiu ir ją be jokių abejonių. Man patiko kalbos išskirtinumas: visi kaimiški išsireiškimai, įmantresni žodžiai.. Tikrai meilę savo kalbai atgaivina. O ir pati istorija nėra kaip pagal kokį šabloną, kas kartais pasitaiko: čia Elzė grįžta į gimtinę ir iškart šoka į kaimiškus batus. Dieve, kaip gražu ! Visi tie laumi ški epizodai knygoje kaip magija kokia. Ypač mano vaizduotei, kuri ne tik atgaivina norą greičiau grįžti į savo kūrybinę erdvę, bet ir vaizdžiai apipavidalina kiekvieną veikėją, kurie visi alei vieno tokie įdomūs, kad ilgai iš galvos neišdils.  
  A.R.Torre “Pra žūtingos mintys“ Ir kur aš buvau anksčiau, jei tik dabar perskaičiau šią knygą? !   Man labai patiko įsisukti į veiksmą, kartu su šiais keturiais psichopatais. Galbūt iš šalies tai skambės labai drąsiai, bet patikinu jus, autorė taip gerai susuko istoriją, kad atrodo lyg pats joje dalyvautum. O ir pati istorija labai gyva, įtraukianti, kaip ir sukurti knygos veikėjai – visi alei vieno turi savo paslaptingumo, kuris traukia kaip magnetas. Nors.. Akyliausio skaitytojo gal ir neapgaus, tačiau kiekviena praleista akimirka prie šios knygos – bus kaip magija. Knygos istorija sukasi apie dvi visiškai skirtingas poras: Ket ir Viljamo Vintrop‘ų ir Ninos ir Meto Raideriu, kurie vieną dieną tampa kaimynais, kuriuos skiria vos nedidelė tvora, tačiau Nina turi ir kitą planą: būti ne tik kaimynė ir Viljamo nauja įmonės darbuotoja, bet ir naujoji jo meilužė. O štai čia ir prasidėjo visas smagumas: tiek Nina , tiek Ket iš pirmo žvilgsnio – dvi bauginančios psichopatės, kovoj
  Douglas Stuart „Šugis Beinas“ Sunku net įsivaizduoti, kokį sunkų gyvenimą patiria vaikai, augdami alkoholikų tėvų šešėlyje. Tą amžiną kasdienę baimę grįžti į namus, kuriuose gali laukti bet kas: pagiriota mama, apatiška savo vaikams, ar emocionali mama, kuri žada keistis, bet niekada pažadų netesi. Nežinau kodėl autorius nusprendė knygą pavadinti „Šugis Beinas“, kai visą „knygos eterį“ pasisavino Agnesė. Pradžioje dar jaučiau jai gailestį : nors ir daugybė kartų skaudinta, palikta ir apleista, ji bent turėjo stiprybės aukštai iškelti galvą ir „atrodyti geriausiai, kaip tik gali“, tačiau vėliau visa knygos klampi ir tamsi istorija, nusinešė ją kartu su savimi.. Hju (Šugis jaunesnysis) kartu su broliu ir seserimi, persikrausto į atokų priemiestį, kuris savo skurdumu palaužtų kiekvieną sveiką sielą. Ne išimtis ir Agnesė, jau skęstanti alkoholio liūne, čia ji – tik dar labiau įklimsta į tą tamsią prarają, kur vieną po kito praranda ne tik save, bet ir savo šeimą. Badavau kartu su Š