Annie Ernaux „ĮVYKIS“
Tai tema,
apie kurią retas išdrįsta viešai kalbėti,
o juolab – parašyti knygą. Tai tema, kurią „prilaiko“ plonytis siūlelis,
skiriantis nuo pagarbos iki pasišlykštėjimo.
Tad ir aš nedrįstu
drąsiai narplioti knygos, lyg turėčiau tam teisę. Jos neturiu. Tačiau tikiu,
kad dar daugelis gyvena ta mintimi, kad nesvarbu kas – vaikas turi gimti.
Autorė
pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuomet būdama
23-ejų
pasijuto pastojusi, tačiau nei laikas, nei aplinkybės neleido galvoti apie
vaiko pasilikimą. Vaikelio reikėjo atsikratyti.
1963-siais,
abortai buvo draudžiami, tad jau nereikia pasakoti, su kokiais klystkeliais ir
pavojais autorei teko susidurti, kad netektų tos ką tik susikūrusios gyvybės.
Nors nuo pat
pradžios, ši mažytė ir plonytė knygelė manęs „nepagavo“. Nejaučiau jokio „ryšio“:
nei supratimo, nei abejonių,- nieko. Tačiau pasiekus knygos vidurį pradėjau
suprasti autorės balsą. Skaudu, žiauru ir neteisinga tai, ką teko patirti ne
tik jai, bet ir daugybei moterų, kurios turėjo iškęsti ne tik siaubingą
neleistinų „operacijų“ skausmą, bet ir visuomenės pasmerkimą.
Norėčiau
galvoti, kad kiekviena gyvybė yra verta gyventi, tačiau vos taip ėmus galvoti,
mintyse sukasi visai „kita medalio pusė“ – išprievartautos moterys... skurdo
ribose gyvenančios motinos, kurioms dar viena burna reikštų visos šeimos dar
didesnį skurdą... tad dar kartą paklauskim patys savęs „ar verta tai drausti ir
smerkti?“
Knyga tik
dar kartą man įrodė, kaip yra lengva pasmerkti kitą. Kaip gyvenimo neteisybė „PALIEČIA“
daugybę žmonių.
Tai
nelengvas skaitinys apie vienos moters istoriją, kuri pasakoja kitų moterų
gyvenimą.
Ačiū Knygynų tinklas "VAGA" už #dovana #reklama
Komentarai
Rašyti komentarą