NemNemPhoto.eu

                   Stephen King „Jei bus kraujo“   Stephen King yra tas autorius, kuris niekada nenuvilia, jo kūryba priverčia susimąstyti apie kiekvieno mumyse esančią galią ir, kaip dauguma pasakytų, su siaubo elementais. Nors dėl pastarojo dar nesu įsitikinusi. Siaubo karaliumi tituluojamas autorius man labiau išsiskiria savo lakia vaizduote ir labai plačiu žodynu, nei siaubu, tačiau tai tik mano nuomonė, susidaryta dar iš labai kuklaus jo skaitytų knygų repertuaro.. „Jei bus kraujo“ – tai keturių apysakų rinkinys, kurį sudaro kūriniai: „Jei bus kraujo“, „Pono Harigano telefonas‘, „Čako gyvenimas‘ ir „Žiurkė“. Labiausiai man patiko „Pono Harigano telefonas“, nes šioje apysakoje vėl pagrindinį vaidmenį atlieka vaikas: jaunas, kiek per daug naivus jaunuolis, susidraugavęs su atsiskyrėliu kaimynu, ponu Hariganu, ir kartu sukūrę stiprią tarpusavio draugystę, pasitelkiant išmaniąsias technologijas.O žinoma, kaip gi be fantastikos ir šiurpuliukų? O jų tikrai yra ! Nor ėčiau jums p

Karsten Dusse - "Mano vidinis vaikas - žudikas" Šekspyras savo kūrinyje „Hamletas“ iškėlė klausimą: „ būti ar nebūti ?“ , o šiame kūrinyje Bjornas pateikė savo versiją: „žudyti ar nežudyti?“. Iki šiol nežinau, kaip tiksliai turėčiau vertinti šią knygą. Buvo smagu? – taip. Buvo prasminga?- ne. Buvo juokinga?- taip. O ar buvo logiška?- ne visada. Visgi, humoro jausmas knygoje buvo kaip vyšnaitė ant torto – nepamenu nei vienos knygos, kurią skaitant juokčiausi iki ašarų. Nors ir autorė paminėjo ne kartą tikrai svarias/svarbias pasaulio problemas, čia nerasit jų sprendimo būdų. Tik juoką. Man patiko pagr. Veikėjas Bjornas. Jo portretą piešiau mintyse kaip Liuciferį iš to paties pavadinimo serialo: sarkastiškas, pajuokiantis, su savo beprotiškomis idėjomis, stengiantis perprasti ne tik kitus žmones, bet ir save patį. Nors autorės parinktas būdas Bjorną „supažindinti“ su savo vidiniu vaiku (vidiniu aš) ne itin „teisingas“, bet buvo smagus prasiblaškymas, lakstant akimis po kn

 Bryan Stevenson - Gailestingumo jėga Jautriems ir tvirtą teisingumo jausmą turintiems skaitytojams, ši knyga bus gana nemenkas iššūkis, nes ji ištraukia į paviršių visą neteisybę, iškraipo faktus ir iki širdies gelmių skaudina. Tačiau, kad ir kokį iššūkį skaitytojui parengė autorius - ji verta kiekvienos skaitytojo pavogtos akimirkos. "Būdamas  dešimties Eiveris gyveno su smurtauti linkusiais globėjais, kurių griežtos taisyklės nuolat kėlė vaikui nerimą. Jam nepavykdavo laikytis visų reikalavimų, taigi netikri tėvai dažnai užrakindavo jį sandėliuke, neduodavo valgyti, mušdavo ir kitaip prieš jį smurtaudavo. Vaiko elgesiui nepasitaisius, globėja nusprendė jo atsikratyti.. Nuvežė į mišką, pririšo prie medžio ir paliko. Eiverį rado medžiotojai po trijų dienų, labai prastos būklės. Kai atsigavo po sunkių su apleistumu susijusių sveikatos problemų, jį perdavė valdžios tarnautojams, kurie savo ruožtu grąžino vaiką į globėjų namus. Sulaukęs trylikos jau vartojo narkotikus ir alkoholį. 

  Ellen Tout „Išsami veganiškos mitybos knyga“   Daug yra kalbama apie švaistymą. Per didelį plastiko naudojimą, tekstilės ar stiklo. Tačiau daug rečiau užsimenama apie tai, kiek mes maisto išmetam veltui. Tad ši knyga, paskatins ir išmokys skaitytoją išnaudoti VISKĄ, kad maisto atliekų išmestumėm minimaliai arba apskritai NIEKO. Nesu dar skaičiusi nei vienos panašios knygos į šią: tai ne tik „instrukcija“ kaip sunaudoti pilną/visą vaisių ar daržovę, bet ir begalės receptų, patarimai kaip išlaikyti ilgiau vaisių ar daržovę šviežią, bet ir naudingi ir įdomūs nurodymai/patarimai kaip likusią mažą dalelę produkto panaudoti buityje arba darže (pav. Banano žievelę galima užkasti sode, ji natūraliai suteiks ne tik daug vitaminų augalams bet ir atbaido amarus(mano mama taip stiprina rožes darželyje)). Tad ši knyga – nepaprastai naudinga ne tik sustyguoti savo mitybą, išnaudoti pilną produktą (vaisių, daržovę, žoleles ar uogas) , bet ir begalės naudingų patarimų kaip vieną ar kita prod

  Sam Lloyd „Atminties giria“   Ir ką aš čia perskaičiau?? Tai lyg „Jonukas ir Grytutė“ pasaka suaugusiems. Nuo pat pirmojo jos puslapio mintyse nejučia piešiau šiurpios pasakos vaizdus: paslaptingą girią ir miškus, trobelę, kuri slepia paslaptis ir žiaurumą, kurio nelinkėtum patirti net pikčiausiam priešui. Įdomi ir išskirtinė istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka vaikai. Pasakojimas susideda iš trijų perspektyvų, sukuriančių įtampą ir susukančių galvą vis atkartojant iš naujo tuos pačius įvykius, tik iš kito veikėjo perspektyvos. Įdomu, nors ne visada tai kėlė pasitikėjimą. Norėčiau pamatyti šios knygos ekranizaciją. Labai. Tikriausiai neprilygtų tai knygos įspūdžiui, tačiau tikiu, kad tai būtų dar vienas šios „pasakos“ atspalvis. O tai niekada nebūna blogai.      

  Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ Šią knygą užmačiau kiek seniau nei prieš metus interneto platybėse. Daugybė moterų ten jos ieškojo, kitos – nepaprastai ją gyrė. Susigundžiau. Kas tokio gero gali būti tokioje mažoje knygelėje, kad tiek daug moterų jos nori arba neapsakomai giria? Po metų, visai netikėtai gavau ją perpirkti. Ir vos pradėjusi ją skaityti supratau, už ką ji taip liaupsinama. „Jūros dovanos“ – vadovas visoms pasaulio moterims. Tai knyga, kuri persmelkia kiaurai sielą ir padeda suprasti save. Autorė knygą parašė būdama savo santykių kryžkelėje ir taip perteikė savo mintis visai nesuvokdama, kiek pasaulyje moterų patiria tą patį, tad visai nenustebau, kad ji tapo tokia pripažinta. Skaičiau knygą su pasimėgavimu. Prisipažinsiu, skaitydama norėjau cituoti jos kiekvieną puslapį, o perskaičiusi – rekomenduoti ją kiekvienai moteriai, nes tikiu, kad daugeliui tai būtų atradimas, įpūsiantis gaivaus ir gryno oro į jų prikvėpuotą gyvenimą. Man asmeniškai, knyga tik d

  Virginia Hartman „Pelkių karalienė“ Tai buvo nuostabi, per 500 puslapių besitęsianti istorija, kuri mane pavergė nuo pat pirmos akimirkos. Skyriai gana trumpi, nesmulkus šriftas ir tas neapsakomai vaizdingas gamtos grožis.. Lonė,- be proto talentinga menininkė, piešianti nepaprastai tiksliai ir kruopščiai paukščius, kurie iliustruoja vadovėlius mokyklose. Kilus nesklandumų su paūmėjusia motinos Alzheimerio liga, brolio paskatinta, Lonė grįžta į gimtinę, kur ne tik tenka susidurti su praeities šešėliais, bet ir bumerangu grįžta tai, ko nebesitikėjo pamatyti – mįslingai pasibaigusios tėčio mirties fragmentai. Iš dalies ši knyga man priminė filmą „Ten, kur gieda vėžiai“. Matyt, tos pelkėtos vietovės aprašymai ir paukščių paveikslai man priminė iš dalies tos istorijos fragmentus: atokus namas netoli pelkės, gyvūnija, tyla ir ramybė.. „Pelkių karalienė“ - patiks gamtos mylėtojams, kuriems netrukdo istorijose sutikti ne vieną vaizdingai aprašytą gamtos vaizdą ar gyvūną. Jei neven