NemNemPhoto.eu

Chris Carter “Krucifiksas”   Apie šį autorių ir jo knygas, kalbų jau klausausi seniai. Net nežinau kodėl niekada nė vienos nebandžiau skaityti. Galbūt nespėju koja kojon su visais, kai tiek daug knygų   išleidžiama, o laiko joms – niekada nedaugėja. Tačiau pagaliau pasiryžau ir perskaičiau pirmąją dalį, bandydama suprasti, kodėl šį autorių visi taip jau giria. O yra dėl ko ! Ką jau ką autorius moka, tai nepaleisti skaitytojo dėmesio. Kaip tik tokios knygos ir žavi: veiksmu, „galvos svaiginimu“ ir nenuslūgstančia įtampa. O ir veikėjai patiko. Visi. Iki vieno. Tiek detektyvas Hanteris savo stipriu „charakterio kiautu“, tiek jo naujasis porininkas Garsija – nepraleidžiantis progos pašaipiai atsikirsti pastarajam. Na, o pats knygos veiksmas tikrai nenuvylė – Veiksmo daug, mažai erzinančių tuščiažodžiavimų, ko galima rasti kitose detektyvų ar trilerių knygose, veiksmas veja veiksmą, įtampa auga, o su kiekvienu skyriumi, aukoji savo laiką dar vienam skyriui, nes BŪTINA sužinoti

  Darin Olien „SUPER-GYVENIMAS“   Neturiu žodžių, kaip man patiko ši knyga. Informatyvi, vietomis tikrai stebinanti, gyvenimą apverčianti. Arba tiksliau sakant – apverčianti jau savo turimas, susikurtas maisto „supratimo“ taisykles ir mintis apie savo kūną. Vietomis knyga buvo gan „nepatogi“, nes net ir man pačiai, nesant visiškai „žaliai“, ši knyga suteikė labai daug informacijos, verčiančios susivokti, kaip neteisingai apie daugelį kūne vykstančių procesų , pati galvojau iki šiol. Kas domitės sveika mityba, suprasit ir mane, kaip sunku rasti patikimą informacijos šaltinį, kur bent dauguma informacijos būtų pateikta labai aiškiai ir informatyviai. Kad ir pavyzdžiui: jei tau organizme trūksta kalcio, kokie produktai (sveiki produktai), padėtų tavo kūnui jo susirinkti natūraliai? O būtent čia ši informacija ir pateikta. Tačiau neapsigaukite mano žodžiais, ši knyga ne tik apie mityba, tai apskritai apie „SUPER-GYVENIMA“, O trumpai ir aiškiai – tai knyga apie viską, kas susideda

  Cheryl Diamond „Mergina iš niekur“   Antraštės su žodžiais „tikra istorija“ mane visada gundo ir nuginkluoja. Tačiau panašu, kad ne visos tikros istorijos mane sugeba „paliesti“ taip, kad užvertusi knygą sėdėčiau dar kurį laiką be žado. Nuo pat pradžios mane istorija nervino. Nepatiko jos rutuliojimas nežinioje, kai klausaisi/skaitai istoriją apie pabėgėlius, tačiau tau neišduodama nuo ko jie bėga ir kodėl. Tačiau galiausiai viskas susistyguoja į vietas ir tampa įdomiau. Bet ne tiek įdomu, kad nebenorėtum paleisti knygos iš rankų. Tikrą skaitymo malonumą pajaučiau tik baigiantis knygai: kuomet istorija persiverčia į kitą pusę... Pabaigusi skaityti knygą vis negaliu leisti sau nurimti: nesuprantu kodėl ši istorija manęs nepaveikė. Galbūt esu natūraliai apatiška asmenims, kurie naudojasi kitais? Ne kartą skaitant kilo mintis, kad ši istorija man labai primena knygos „Blyškiaveidis melas“ (leidykla „Liūtaineavys“) tuo manipuliuojančio tėvo vaidmeniu šeimoje. Net norėjosi „prip

  Miranda Cowley Heller „Popieriniai rūmai“   Sako, kad meilę nuo neapykantos, skiria vos vienas žingsnis. Mano atveju, pradėjau nuo blogiausio- pykčio, skaitant šią knygą. Vėliau pyktį keitė nesupratimas – ką aš čia skaitau??? – o baigėsi tikrų tikriausia meile. Tokia man buvo ši istorija, besislepianti po „Popieriniai rūmai“ pavadinimu. Tikriausiai daugumą skaitytojų suklaidins švelnus ir raminantis knygos viršelis, nes žiūrint į jį – tikiesi ramios ir šiltos istorijos. Tačiau sukluskit būsimieji skaitytojai – knygoje slepiasi atšiauri, skaudi ir labai liūdna, tikrumo pilna istorija apie gyvenimo pasirinkimus ir jų klystkelius. Elė – 50-metė mama, auginanti tris nuostabius vaikus, iš pažiūros, ištekėjusi už puikaus vyro ir gyvenanti gerą ir daugelio išsvajotą gyvenimą. Tačiau jos gyvenimo istorija tokia pati, kaip šios knygos viršelis- iš pirmo žvilgsnio, - viskas gražu akiai, tačiau po gražiu viršeliu, slepiasi skaudūs gyvenimo pasirinkimai ir „saugi“ santuoka. Elė užtekėj

Bill O’Reilly ir Martin Dugard  “Sunaikinti mafiją “   Viena iš mano gyvenime mėgstamiausių bruožų yra konkretumas. Nemėgstu per daug kalbų ten, kur jų nereikia. Nemėgstu ilgų sakinių, kur galima pasakyti vos dviejų žodžių junginį, tad ši knyga mane nuo pat pradžių pakerėjo – ji konkreti, nedaugžodžiaujanti ir be galo įtraukianti. Tikriausiai jau dauguma, o gal ir visi esate girdėję apie tokią nepamirštamą porą kaip Bonnie ir Clyde, kurie kartu plėšdavo bankus ir daugybę metų nebuvo už tai nubausti.. Tačiau ši knyga apima ne tik Bonnie ir Clyde‘o istoriją. Ši knyga savyje talpina daugybę nuo XX a. ketvirtojo iki devintojo dešimtmečio, mafijos nusikaltėlių istorijas: tikrą tiesą, kuo garsioji Marilyn Monroe susijusi su mafija, kodėl iš tikrųjų buvo pasikėsinta į Martino Liuterio Kingo gyvybę, ir koks tikrasis mafijos indėlis istorijai ir kultūrai, JAV, XX a. Tad knyga „Sunaikinti mafiją“ – daugybės nusikaltėlių trumpos ir konkrečios istorijos/faktai, kaip jų nusikaltimo keliai p

Jesse Q. Sutanto „Skambink tetoms“ Kokie trys punktai garantuoja gerą knygą? Veikėjai. Įdomūs, unikalūs savo išskirtiniu charakteriu ar mąstymu. Priverčiantys pajusti jiems simpatiją nuo pat pirmos akimirkos, kai autorius juos pristato. Veiksmas, neleidžiantis atsipalaiduoti, keliantis įtampą ir neleidžiantis paleisti šios knygos iš rankų. Arba atvirkščiai – istorija užliūliuoja, leidžia atsipalaiduoti visos knygos metu.. Netikėtumai arba efektinga pabaiga,- prikaustantis skaitytojo dėmesį ir dar ilgai neleidžiantis pamiršti knygos. Gavau viską, iš ko susidaro tikrai įdomi ir nepamirštama knyga, nors prisipažinsiu, tuomet, kai pamačiau, kad ji dar tik bus išleista, knygos viršelis mane gerai supainiojo,- kažkodėl maniau, kai tai bus vaikiška knyga, o viduje iš tikrųjų slėpėsi smagi istorija, apie pačius netikėčiausius gyvenimo vingius, kurie gali nutikti kiekvienam. Na, tik nežinau, kiek galimybių gyvenime gali būti, kad į vestuves atsivestum .. lavoną ..;D Autorė, knygoje

Ilaria   Bernardini  „Geros mergaitės“ „Geros mergaitės“ – nepaprastai skaudi ir sunkią temą narpliojanti istorija, apie sportininkų /gimnastų  tikrąjį nepagražintą gyvenimą. O tokias istorijas aš mėgstu – aštrias, širdį draskančias, juodas ir klampias, užgniaužiančias žadą. Tačiau kodėl man ji.. nepatiko? Istoriją pasakoja viena iš gimnasčių „balta varnelė“ – nepritapusi, jaučianti išsiskyrusi iš minios,  Martina . Nors jos talentai mažai kuo skiriasi nuo kitų- ji jaučiasi nepritapusi prie  išsipusčiusių  gražuolių komandos narių.  Martina  išsiskiria ne tik savo  išskirtine  išvaizda- liepsnojančio raudonio plaukų, bet ir tai, kad ji vienintelė iš skurdžios šeimos, kurioje vienas iš tėvų – bedarbis, o motina – šeimą išlaikanti šeimos galva, valanti kitų – turtingesnių šeimų namus ir grožio salonus. Prisipažinsiu, kad artumą Martinai jutau – aš kaip ir ji, niekada jokioje kompanijoje nesijaučiu „sava“. Visada, kaip ir ji, jaučiausi ir vis dar jaučiuosi ne tokia. Kitokia. Nepritampanti