Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Ilaria Bernardini „Geros mergaitės“






„Geros mergaitės“ – nepaprastai skaudi ir sunkią temą narpliojanti istorija, apie sportininkų/gimnastų tikrąjį nepagražintą gyvenimą. O tokias istorijas aš mėgstu – aštrias, širdį draskančias, juodas ir klampias, užgniaužiančias žadą. Tačiau kodėl man ji.. nepatiko?


Istoriją pasakoja viena iš gimnasčių „balta varnelė“ – nepritapusi, jaučianti išsiskyrusi iš minios, Martina. Nors jos talentai mažai kuo skiriasi nuo kitų- ji jaučiasi nepritapusi prie išsipusčiusių gražuolių komandos narių. Martina išsiskiria ne tik savo išskirtine išvaizda- liepsnojančio raudonio plaukų, bet ir tai, kad ji vienintelė iš skurdžios šeimos, kurioje vienas iš tėvų – bedarbis, o motina – šeimą išlaikanti šeimos galva, valanti kitų – turtingesnių šeimų namus ir grožio salonus.


Prisipažinsiu, kad artumą Martinai jutau – aš kaip ir ji, niekada jokioje kompanijoje nesijaučiu „sava“. Visada, kaip ir ji, jaučiausi ir vis dar jaučiuosi ne tokia. Kitokia. Nepritampanti.. Tačiau net ir šis faktas neleido man įsijausti į istoriją 100 procentų. Nesuprantu iki šiol, - ko man trūko?


Knygos puslapiai tirpo, tačiau vis neapleido mintis, kad nors ir knyga plonytė, galėjo būti dar plonesnė. Kiek prailgo Martinos detaliai pasakojamos detalės, skauduliai ir pamąstymai. Gal pritrūko veiksmo? O čia jo nedaug. Kaip ir įtampos, kuri šiurpintų odą ir neleistų padėti knygos į šalį. Tai labiau slogi ir skaudi istorija apie TIKRĄ tikriausią sporto pasaulį, kurio pašalinio žmogaus akis niekada nemato – alinančios treniruotės, dideli lūkesčiai, siaubingos dietos.. ir viskas vardan PRIZO – būti geriausiu.


Galbūt nesupratau knygos, nesiginsiu. Ir šioje situacijoje jaučiuosi lyg „balta varna“ – rašanti nepopuliarią nuomonę apie daugumai labai patikusią knygą. Tačiau aš to nepajutau, ir tai tikrai nėra blogai. Kiekviena knyga randa savo skaitytoją. Aš tiesiog ne jis.

Drąsiai rekomenduočiau knygą tiems, kurie mėgsta klampias, tirštas ir skaudžias istorijas apie tikrąjį gyvenimą ir pergalės kainą. Tiems, kuriems patinka tokios istorijos, kur turi sustoti ir pamąstyti, kokią slegiančia išpažintį perskaitei – turėtų patikti ši knyga. Pabandykit. Tai nieko nekainuoja.
 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg