NemNemPhoto.eu

Irvin D. Yalom „Laikinos būtybės“ Manau jau niekam ne paslaptis, kad paskutiniu metu ypač pasikeitė mano skaitomos knygos. Nors neslėpsiu ir to, kad mane visad ypatingai traukė knygos apie anapusinį gyvenimą, mirtį, artimųjų gedulą ar susitaikymą su mirštančiais artimaisiais. Ši knyga- viena iš tokių, tačiau ir kitokia.. Knygą sudaro 10 skyrių su neįtikėtinomis istorijomis. Man patinka kaip autorius įpina savo išmintį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius pokalbius tarp psichoterapeuto ir jo paciento. Tačiau tai tikrai nėra eiliniai jų pokalbiai. Kiekviena istorija apima begales kitų tarpusavyje susijusių temų : mirties baimė, susitaikymas, mirtis, mirtinos ligos.. Tačiau dvi jų ypač išskiriamos: atsakomybė už nugyventą gyvenimą ir tiesą, kad visi mes kada nors mirsim. Prisipažinsiu dar tai, kad mirties sąvoka man nėra tolima. Esu „išsiskyrusi“ su vėžio pasiglemžtu draugu, esu netekusi dviejų ypač artimų savo draugų (savižudybės), todėl galbūt nestebins nieko tai, kad keli knygos skyr

Šarūnas Jasiukevičius “ČERNOBYLIS: pasaulis po trečiojo pasaulinio karo” Štai taip atrodo knygos, kokios man patinka: tikros istorijos, įvairūs mitai, keletas juokelių, patarimų, ir tikrų tikriausi pačio autoriaus išgyvenimai. Jei sakyčiau, kad knyga manęs niekaip nepaveikė, meluočiau. Iš tikrųjų, skaitant apie pačią katastrofą, man kūnu šiurpuliukai bėgiojo ir tikrai ne gerąją prasme. Man apskritai labai labai liūdna, kad tokios katastrofos apskritai pasaulyje vyksta.. ir tikrai nepasakysiu kas mane sukrečia labiau: ar kad dėl to nukenčia milijonai žmonių, ar, kad milijonai gyvių.. apie pačią gamtą net nebenoriu kalbėti, tad šia tema nebesiplėsiu. Man labai patinka autoriaus istorijos perteikimas žodžiais. Keista, tačiau tos 100 nuotraukų man tokių emocijų nesukėlė, kaip pats tekstas ( o čia dar jums priminsiu, kad mano profesija fotografė, bet…). Užtat koks tekstas! Norėčiau ir aš mokėti taip sklandžiai rašyti tekstus. (Baltas pavydas..) Apibendrinant, šią knygą tikrai rekomenduočiau

Gintarė Jankauskienė “Panikos priepuoliai” Ši knyga ne atsitiktinai pateko į mano rankas. Man asmeniškai jau teko susidurti su panikos atakomis, tačiau, kaip ir daugelis (bent didžioji dalis) žmonių, apie šiuos sutrikimus nieko nežino, arba žino per mažai. O aš viena iš jų. Pirmoji knygos dalis (skyrius) yra tikros paniką patyrusių asmenų istorijos ir tas istorijas komentuojančios daktarės mintys. Man jos asmeniškai kartais erzino, kartais nevalingai linkčiojau galva, sutikdama su kai kuriomis Agnės mintimis. “viena iš man patinkančių minčių yra ta, kad jeigu gimei, kada nors turėsi ir mirti. Mes įsitikinę, kad bijome mirties, o iš tikrųjų bijome savo gyvenimo…” Toliau knygoje galima rasti labai daug naudingos informacijos apie tai, kas būtent sukelia šiuos panikos priepuolius, ypatingai naudinga ir įdomi informacija buvo apie vaikus: koks auklėjimas ir bendravimas gali juos pastūmėti į panikos priepuolius ateityje. Manau, tokia informacija labai naudinga ne tik būsimiems, bet ir esami

               Elizabeth Strout „Olivija ir vėl“ Ak, Olivija, Olivija... Skaitydama pirmąją Olivijos knygą „Olivija Kiteridž“ – ja tikrai nesižavėjau. Galbūt trūko man įsijautimo į istoriją, o galbūt ir autorė jos veikėjo neišpildė iki galo, nežinia. Tačiau tuo pačiu pavadinimu sukurtas serialas man tikrai padėjo nusipiešti konkretesnį, pilnesnį Olivijos charakterį. O tada ir prasidėjo.. „Olivija ir vėl“ – tobulai istoriją įvardijantis pavadinimas: Olivija erzinanti, keistokų įpročių, erzinanti ir tikrai nepabijosiu pasakyti – keistoka moteris, tačiau visa jos visuma keri. Perskaičiusi knyga ilgai galvojau apie autorės siųstą žinutę skaitytojui. Nežinau kokia iš tikrųjų autorės mintis, (tai pasakytų tik ji pati) tačiau man ji sukėlė minčių, kad gyvenime tikrai ne viskas klostosi taip, kaip tikiesi ir TAI YRA NORMALU. Nėra nieko blogo, jei pamilsti kitą, ar jautiesi tiesiog nelaimingas. Nieko tokio, jei jautiesi vienišas, tačiau ir nieko nėra blogo tame, kad ir kiek tau metų būtų – tu v

Garance Dore „Meilė. Stilius. Gyvenimas“ Pramoginė knyga besidomintiems tiek stiliumi, tiek madų bei pramogų verslo atstovų gyvenimais. Garance Doré yra prancūzų fotografė, iliustratorė ir autorė, geriausiai žinoma dėl savo mados tinklaraščio. Lengvas, šmaikštus kūrinys atveriantis akis apie tikrąjį madų (ir ne tik ) gyvenimą: daug darbo, mažai laiko, pažintys , tarpusavio kova, pasimetimas gyvenime ir dar daug visko. Jau bene savaitę vis „suku galvą“ kaip aprašyti šią knygą, kaip ją pristatyti, tačiau žodžių vis nėra... Manau, ši knyga patiks kiekvienam, kas domisi mados pasauliu, yra labai užimti ir nori lengvo, neįpareigojančio aktualia tema, skaitinio. Man – patiko. Skaitėsi greitai, šmaikščiai ir buvo puikus poilsinis skaitinys, įtemptoje dienotvarkėje. Verta paskaityti.   

                     Nita   Prose  „Kambarinė“ Aš tikriausiai, kaip ir dauguma jūsų, susigundžiau perskaityti šią knygą dėl  Clare   Pooley  parašytos antraštės ant knygos viršelio: „Savo mielumu ir keistumu Eleonorai  Olifant  prilygstanti heroje, pakliuvusi į..“ Gerai gerai, čia ir sustokim. Imu! Kam nepatinka keistuoliai??? Vėliau pamenu, perskaičiau bookstagrame apžvalgą, kurioje skaitytoja  rašė , kad pagrindinės veikėjos naivumas varė iš proto. Tuomet pamenu, išsigandau, kad knyga gali nepatikti. Tikrai prisipažinsiu, kad  naivumas/kvailumas  mane erzina, kai verste verčia vartyti akis, kai įprastose gyvenimiškose situacijose , kur  viskas kaip ant delno,- veikėjas  TYČIA elgiasi kvailai.  Oj  kaip klydau..  oj  klydau.. Pradėsiu nuo to, kad Kambarinė Molė – nėra naivi. Anaiptol. Knygoje to nerašo, bet ji akivaizdžiai ne naivi, o serganti psichologiniu sutrikimu, kuomet nemoki skirti kitų žmonių emocijų, veido išraiškų ir esi “pamišęs” dėl tvarkos ir taisyklių. Nežinau kaip jums,

Kristin Harmel „Dingusių vardų knyga“ Istorijos, kurios vyksta karo fone – mano mylimiausios. Tie, kas daug skaito knygų apie antrąjį pasaulinį karą, man pritars, kad daugelis knygų jau pradeda supanašėti ir galiausiai istorija nebesuteikia tokio gero įspūdžio, nei turėtų. Tačiau su šia knyga nejutau baimės, kad ji gali man nepatikti ir tikrai nelikau nuvilta: tai tikra istorija paremta knyga apie dokumentų klastotojus, antrojo pasaulinio karo fone. Kas dar galėtų būti įdomiau? Prisipažinsiu, kad keliose vietose, pajutau ne vieną vadinamą „deja vu“ jausmą: kas esat jau skaitę „Po raudonu dangumi“ arba „lakštingala“ – pajusite ir jūs. Tačiau pirmą kartą, skaitant ir jaučiant panašumus su kitomis istorijomis, aš nenusivyliau. Atvirkščiai – mane tai masino tik dar labiau judėti į priekį, nes visi tie panašumai tik papildė vienas kitą ir visas bendras vaizdas mintyse nusipiešė tik dar aiškesnis ir platesnis. Vienintelis erzinantis knygos aspektas – Pagrindinės veikėjos Evos motinos paveiks