NemNemPhoto.eu

Maria Failla „Auginu džiaugsmą“   Gyvenime turiu tris manijas: knygoms, kanceliarinėms prekėms ir augalams. Tad tikriausiai nereikia įtikinėjimų, kodėl pamačius, kad leidykla žada išleisti šią knygą, aš vos neverkiau iš laimės. Po kantraus (nors ir nelengvo) laukimo, „surijau“ knygą praktiškai per vieną dieną. Wow. Prisipažinsiu, kiek kitokio turinio tikėjausi, (štai jums „neskaitau anotacijų“ minusas) bet nenuvylė. Anaiptol! kiek daug minčių ji sukėlė ! “Auginu d žiaugsmą“- gana išsamus vadovas gamtos mylėtojams, kuris primena kaip mes visi esame ne tik priklausomi, bet ir panašūs (genetiškai) į augmeniją. Koks mūsų ryšys su šiais žaliaisiais augintiniais ir kaip yra svarbu nepamiršti mūsų tikrųjų šaknų ir be abejo – ryšio su gamta. Praleidau nuostabią dieną skaitydama šią knygą gamtoje. Beje, geras sprendimas buvo, tad jei imsit šią knygą į rankas – rekomenduoju pamėginti ir patiems. Kai aplink griežia žiogai, vėjas šnarina medžių lapus o jie skrenta lyg snaigės ( oh, ruduo

Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę“  Prieš šią knygą, skaitytos „Melagis ant kušetės“ ir „Laikinos būtybės“, knygos man padarė didelį ir gerą įspūdį. Kreipiausi pagalbos į kitus skaitytojus, kokią kitą knygą iš autoriaus parašytų, rekomenduotų perskaityti toliau. Viena iš daugiausiai „pelniusių taškų“ buvo „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Prieš pradedant skaityti šią knygą, maniau, kad jau esu perėjus visas man žinomas mirties baimes : baimę skausmui, baimę beverčiui gyvenimui, baimę tiesiog išnykti.. Tačiau klydau. Mane vis dar glumina toks tiesus autoriaus kreipimasis į skaitytoją. Mokėjimas užkabinti skaudžiausias vietas, taikliai pataikyti į žmogaus baimės taikinį. Viskas knygoje ir vėl taip meistriškai sudėliota. Ir kur aš buvau anksčiau..? Šioje knygoje autorius gilinasi į mirties baimę ir kaip tai glaudžiai susiję su kitais mūsų patiriamais išgyvenimai. Niekad iki šiol nesusimąstydavau, ką dauguma mano susapnuotu gyvenime košmarų, gali reikšti. Dabar esu tikra, kad da

Paulo Coelho „Vienuolika minučių“ Man vis dar keista, kad perskaičiau tikrą, neišgalvotą istoriją apie merginą (Marija (vardas pakeistas)), kuri savo noru pasirinko prostitucijos kelią. Keista, kaip būdamas jau suaugęs žmogus, gali rinktis tiek daug klaidingų kelių. Nors.. parodykit nors vieną, kuris neklydo.. Pabaigusi knygą ilgai mąsčiau, ar aš išvis ją supratau. Ar iš jos išmokau kažko, kas knygoje buvo „paslėpta“. ..? „Vienuolika minčių“ – tiek gyvenime mums duota grynos palaimos. Tikro gyvenimo. Tikro jausmo. „Kai neturėjau ko prarasti, turėjau viską. Kai lioviausi būti, kas esu, atradau save.“ Bendrai, knyga turi savo kabinančią natą – tikrą istoriją, tačiau skaitydama ją, daugybę kartų pykau ant pagr. Veikėjos už jos prastus gyvenimo pasirinkimus. Nors daugelis man pritartų, kad blogi pasirinkimai ne visada atneša tik negandas, šiuo atveju, mane knyga pykdė. Iš kitos pusės, knyga išmoko daug : pagrindinių vertybių, kitokio požiūrio į nusistovėjusias „taisykles“ kaip verta ir tur

John Hersey "Hirošima"   "1945 metų rugpjūčio 6 dieną, pirmadienį, prasidėjo nauja era žmonijos istorijoje..." būtent tokiais žodžiais prasideda knygos "Hirošima" knygos istorija.. 1945- ieji metai ne tik visam pasauliui, bet ir Japonijai buvo ypač sunkus metas. Karas. Tikras, šaltakraujiškas karas, numetus ant Japonijos atominę bombą. Mano smegenys vis dar bando "suvirškinti" tokią žiaurią informaciją. Kiek reikia būti žiauriam, kad tokiu siaubingu būdu pražudytum virš 100 tūkstančių civilių? Prisipažinsiu, nieko panašaus net nesu niekad skaičiusi, kad galėčiau palyginti. Net nepamenu kad apskritai mokyklos laikais, ši tema būtų gana plėtojama. Girdėta. Tik tiek galiu pasakyti. Tačiau dabar viskas kiek labiau žinoma. Tačiau tikėjausi iš knygos kiek daugiau. "Hirošima" pasakojama penkių išgyvenusių artimai šią katastrofą žmonių išgyvenimai. Nuo pat tada, kai lemtingą dieną pabudo, iki tos akimirkos, tai viskas tapo tikra ir aišku - prie

      Viktor E.Frankl “Žmogus ieško prasmės” Mielas Frankli, aš taip norėčiau tave pakviesti kavos ir stipriai paspausti dešinę už neįkainojamą, mano pačios mylimiausią,žmogaus būdą,- tikros realybės matymą. kitais žodžiais tariant - įžvelgti gėrį visa kame. Gaila, tai neįmanoma.. Apie Franklį ir jo išskirtinį logoterapijos “gyvenimo būdą” sužinojau jau iš anksčiau skaitytos "savų minčių kaliniai" knygos, kuri paremta būtent Franklio logoterapijos teorija. Taip ir gimė mano didelis noras artimiau susipažinti su pačiu autoriumi. Deja, labai gaila, kad tokios mintys kyla tik tuomet, kai autoriaus jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau šįkart nebesigilinsiu į tai, kas per anksti, o kas per vėlai.. labiau norėčiau pakalbėti apie tai, ką radau knygoje "Žmogus ieško prasmės". "Juk prasmingas ne vien veiklus gyvenimas, kai gali kūrybiškai realizuoti vertybes; prasmingas ne tik patiriamas gyvenimas, kai gali save išreikšti, išgyvendamas grožį, išgyvendamas meną ir gamtą : pras

Tarryn Fisher "Žmonos" Nusipirkau šią knygą dėl didelių liaupsių šiai istorijai. Sugundė pagyros ir skelbiamos apžvalgos,kokia "iš proto" nešanti istorija manęs lauks. Tačiau..ar mes tikrai skaitėme tą pačią knygą...???? Knygos idėja man patiko. Gana unikali, įdomi ir gana įtraukianti. Vos pradėjusi skaityti knygą, iki pusės jos negalėjau atsitraukti: patiko naivios ir silpnos Ketės įvaizdis, netgi patiko ne visos itin logiškos knygos detalės. Norėjosi sužinoti kas bus toliau: ar susivoks? ar pabėgs? ar susidėlios visa istorija į vieną vientisą liniją? "žmonos"- knyga, pasakojanti apie Ketę (ketvirtadienę), kuri žino, kad jos vyras turi dar dvi žmonas ir kovoja su savimi, kad būtų pati geriausia jo žmona iš visų trijų. Skamba tikrai "kietai", tiesa? Tačiau nuo knygos vidurio tapo visiškai nebeįdomu, neįtikinama ir vietomis net juokinga. Nebepatikėjau nei vienu autorės žodžiu: viskas pasirodė jau "išsikvėpę" ir nelogiška. Pabaiga - dar v

Jim Carrey ir Dana Vachon „Memuarai ir Misinformacija“ Kai pradėjau skaityti šią knygą, pirmiausia kilo mintis „kokį velnią čia aš skaitau?“, tad iškart ieškojau instagrame, gal kas šią knygą jau irgi bus skaitę, nes taip norėjosi pasidalinti mintimis: „gal aš ne taip ją suprantu?“ Tačiau neradau. Regis, būsiu pirmoji, kuri pasidalins savo mintimis apie Jimio Carrey memuarus.. Mane užplūdo dviprasmiški jausmai: man ir patinka, ir nepatinka. Tačiau, kai nustojau knygoje ieškoti tikrovės, bet pradėjau ieškoti jausmų – knyga atsiverė man visu gražumu. Galbūt knygos pavadinimas kiek suklaidins ne vieną, ir skaitytojas nusiteiks gauti garsiojo Jimio Kerio biografiją. Negausit. Tačiau gausit daug daugiau ir daug įdomesnio dalyko nei biografija – JAUSMŲ biografiją. Knyga pilna tikrų, neišgalvotų jausmų, kuriuos patyrė aktorius savo „laiminguoju metu“, kai jo aktorystės karjera šoktelėjo iki aukštumų. Jau pirmojo skyriaus pradžioje, pirmasis sakinys skelbia, kad aktorius per pirmąjį savo pagr.