NemNemPhoto.eu

Avery Bishop „Beprotė“ Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu – paveikus – būtų idealiai tinkantis tam žodis. Knygos pasakojimas sukasi apie patyčias. Kaip jos paveikia ne tik tuos, iš kurių buvo tyčiojamasi, bet ir tuos, kurie tas patyčias kūrė. Emilija Benet užaugusi tapo psichoterapeute, paskatinta vaikystėje patirto psichologinio smurto iš savo „draugių“ pusės ir savo paties paauglystės klaidų. Nors ir ji pati nebuvo „pyragėlis“ – ne tik nepasipriešindavo kitų įtakai, bet ir pati nenujausdama pasekmių, jas kūrė. Emilija buvo tik viena iš šešių merginų, vadinančių save „Harpijomis“ , populiariausių mokyklos merginų (mano akimis bjaurybių), skatinusios pačias blogiausias paauglių reakcijas ir poelgius. Žinoma, turiu omeny ne tik patyčias, bet ir psichologinį ar net fizinį smurtą. Nors žinant faktą, kad merginos buvo tikros bjaurybės, o užaugę tikrai ne visos tapo pavyzdingomis moterimis, tačiau keista, bet knygoje neapykantos joms autorė nesukuria. Labiau nukreipia skaitytoją

Jodi Picoult „Tobulas paveikslas“  Dar vienas įdomus Picoult pasakojimas apie tobulą šeimos paveikslą, su „plika akimi“ nematomais paveikslo šešėliais. Kai nuėjau į Goodreads pasižymėti, kad pradedu skaityti šią knygą, mane išgąsdino didelis kiekis labai prastų atsiliepimų, tad ir tikėjausi gana kankinančio kūrinio. Deja ,ir gavau ir negavau to, ko tikėjausi, tad pradėkime nuo pradžių: Kesė – greitai išgarsėjusi antropologė, kuri savo darbo metu susipažįsta su itin populiariu aktoriumi, kurio geidžia kiekviena pasaulio moteris. Jis gražus, talentingas, turtingas, - pilnas komplektas. Tačiau – turi ir ydų : nevaldo savo įsiūčio ir muša savo žmoną. Jos vyras, pasauliniu mastu žinomas aktorius Aleksas – spinduliuojanti ir charizmatiška asmenybė, slepianti tikrąją savo prigimtį ir savo nesaldžią praeitį. Iš dalies nuo pat pradžių leidžiantis skaitytojui suprasti, koks demonas jame slypi: jis nemoka mylėti. Jo meilė slypi savininkiškume, manijoje pasisavinti kitą asmenį, o ne tyroje meilėje

Anne   Enright  „Užžėlęs kelias“ Kad ir kaip stengiausi, nesusidraugavau su šia knyga... Istorija pasakoja skausmingą, tikrumu trykštančią didelės šeimos negandų pilną, gyvenimo istoriją. Nors labai stengiausi jos nelyginti su kitomis istorijomis, man ji labai labai priminė „Mažą gyvenimą“ savo skausmu ir nelaimių sklidinais gyvenimais. Po daugybės metų, mirus vaikų tėvui, motina visus sukviečia atgal į vaikystės namus, atšvęsti paskutinių savo Kalėdų, nes motina pasiryžta parduoti prisiminimais sklidiną jų namą. Nors gana keista visa istorija: nei vieni šeimos santykiai nėra artimi, net galima sakyti, nei vieni nėra nuoširdūs ar tikri. Keista skaityti istoriją, kur tiek daug vienas kito nesupratimo, apatiškumo ir dirbtinės meilės. Nors nežinau ar verta sakyti „meilė“, nes ir ja čia  ne itin  kvepia. Kiekvienas šeimos narys augo skurdžiai. Ne finansiškai – emocionaliai. Motina buvo apatiška viskam, išskyrus vienam savo sūnui. Dėl jo ji pakildavo iš patalų, o dėl kitų... Ir pabaigusi ši

Meg Mason „Regis, man ne viskas gerai“ Maniau, kad tai bus pirmoji knyga po ilgo laiko, kuri neturės apžvalgos. Ne todėl, kad kas nepatiko, ne todėl, kad per mažai minčių ir jausmų sukėlė. Atvirkščiai. Daug. Bet tuo pačiu ir nieko, galvoje tuščia, tad gal man ne viskas gerai? „Regis, man ne viskas gerai“ – tai kelionė Martos galvoje per jos pasaulio supratimo prizmę. Ar galiu taip sakyti? Tai knyga apie sergančią merginą, kuri virš 20 metų kasdien kovoja pati su savimi, nesuprasdama, kas tiksliai jai yra. Kasdienybė jai karas. Karas ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir pačiai su savimi. Tai istorija apie merginą, tampančia moterimi, kuri kasdien aukoja viską: savo šeimą, santykius, vertybes. Viską. Norėčiau pasakyti, kad knygą sudrebino mano vidinį pasaulį ar kažką panašaus, tačiau kaip ten bebūtų, didumą Martos jausmų esu išgyvenusi ir pati (o kitą dalį mačiusi iš šalies), tad stipraus žemės drebėjimo po kojomis nepajutau. Tačiau jaučiau begalinį liūdesį, ko dar neišjaučiau jokioje k

Andrij Liubka „Karbidas“ Kiekviena knyga turi savo laiką ir vietą.. Mano pažintis su Karbidu nebuvo lengva. Nors atsiliepimų buvo daug ir visos iki vienos labai teigiamos, - manęs ji nežavėjo. Nežinau net kas buvo negerai, tačiau net ir tikrai geras humoras knygai nepadėjo. Kai knyga manęs nežavi, nors ir turi daug atsiliepimų kokia ji nuostabi – aš duodu jai antrą šansą. Šiuo atveju, kelias dienas padėjau į šalį, nes kiekviena knyga turi savo laiką... Padariau teisingai. Nuo 78 puslapio knyga tapo tikru saldainiuku: humoras, istorija, meilė, atsidavimas ir nepabijosiu įvardyti – šekspyriška tragikomedija. Karbidas – nuostabus veikėjas, kuris pavergs didžiausią kietaširdį: mąslus, tačiau kiek ir kvailas, drąsus – bet ir kiek silpnas. Tobulas skirtingų savybių kratinys. Pabaigus šią išskirtinę knygą, jau žinau kam ją rekomenduosiu – tėčiui. Neabejoju, kad jam visa ši istorija sukels ne vieną emociją, ir jam ji labai patiks.  

Eduardo Strauch, Mireya Soriano „Iš spengiančios tylos“ O kaip man patinka tikros istorijos, nors dažnu atveju, tai būna širdį veriančios skausmingos istorijos. Tokia buvo ir ši, - “ Iš spengiančios tylos“. „ – Ar jūs valgėt kiškius ir paukščius?- paklausė motina. -Ne, mama, tokiame aukštyje nėra jokių kiškių ar paukščių. Mes valgėme mirusiuosius.“ „Iš spengiančios tylos“ – tai lėktuvo katastrofos išgyvenimo istorija, pasakojama vieno iš išgyvenusiųjų akimis, kai 1972 metais, Andų kalnuose sudužo keleivinis lėktuvas, pasiglemžęs ne vieną auką. Praėjus 40- čiai metų, Emanuelis Strauchas pasakoja ne tik kaip išgyveno šią siaubingą patirtį, bet ir ko iš jos išmoko. Skaitant šią, galima sakyti, išpažintį, galvoje sukosi įvairūs jausmai. Nepabijosiu prisipažinti, kad jau pirmuose knygos puslapiuose braukiau ašarą, o paskutiniuose teko tramdyti nuostabą. Man asmeniškai, knygos pabaiga buvo kaip vyšnaitė ant torto – paauglystėje labai buvau smalsi visoms nepaaiškinamoms ar sunkiai suprantamom

Angela Marsons „Lemtingas pasirinkimas“ Man visada A.Marsons knygos būdavo atgaiva, knygos, kurios leidžia ir pailsėti ir lengvai pasinerti į apmąstymus. Prisipažįstu, autorės knygų neskaičiau jau ilgas laiko tarpas. O ir be to, visad jas paimu į rankas ne iš eilės. Čia man lyg koks prakeiksmas, vis nepataikau imti sekančios.. Nors visad skaitau knygas ne iš eilės, bet niekad nejaučiau jokios spragos istorijoje. Dažniausiai autorė primena kas vyko prieš tai, tad didelių nesklandumų nebuvo. Tačiau šįkart skaitant pasijaučiau kiek nejaukiai: nors autorė priminė kas buvo prieš tai, man tai nei kiek nepadėjo... Džiaugiuosi ir vėl grįžusi prie Kimos Stoun. Tvirto charakterio detektyvės, kuri viską „paima į savas rankas“ kad ir kokios asmeninės negandos ją tuo metu kankina. Šįkart detektyvei tenka daug sunkesnis išbandymas, nei iki šiol buvusiose dalyse: netekusi artimo bičiulio, dar nesusitaikius su netekties jausmu, jo vietą užima kitas, jau pažįstamas komandos narys. „Lemtingas pasirinkim