NemNemPhoto.eu

Graeme Macrae Burnet "Pacientė" Knygos, kurios narsto žmogaus vidų lyg po kaulelį - mano slaptas knyginis malonumas. Tačiau šįkart prasilenkiau su šia knyga, taip iki galo ir nesupratusi, ką autorius norėjo parodyti. Žinoma, autorius sukūrė fikcinį romaną, kuriame skaitytojas turėtų lyg "pamesti galvą" kas yra tiesa, o kas melas. O galbūt net norėta sukurti tokį kūrinį, kad abejosi kiekviena detale ir viską priimsi kaip už gryną pinigą. Tačiau aš skaitydama tiesiog kraupau.  Jauna mergina, pasivadinusi netikru vardu, ryžtasi avantiūrai - pašnipinėti garsų psichoterapeutą Kolinsą Braitvaitą, nes ji įsitikinusi, kad būtent jis kaltas dėl jos sesers savižudybės. Mintis įdomi, bet vis ramybės nedavė mintis, kas pagrindinis knygos veikėjas: Kolinsas ar jaunoji moteris? Man buvo daug įdomiau pasinerti į Kolinso Braitvaito gyvenimą. Man jis pasirodė įdomesnė ir spalvingesnė asmenybė. Tačiau visiškai priešingai buvo su panelės Smyt veikėju. Mane ji erzino, kartais kraupino

Peter Wohlleben "Paslaptingas medžių gyvenimas" Sunku suvokti, kiek mažai žinome apie tai, kas mus supa. Kad medžiai irgi yra gyvi organizmai, kurie kvėpuoja, valgo, dauginasi, bendrauja, miega ir kuria savo giminę. Iki šiol maniau, kad žinau pakankamai apie tai, kaip auga medžiai, kaip bendrauja tarpusavyje ir pan. Tačiau ši knyga parodė visai kitokią medžių gyvenimo pusę. Pav. kad medžio amžių pasako ne rievės ant kamieno. (kiek rievių - tiek metų) bet amžių gali "saugoti" ir medžio šaknys... Klausyti šios knygos (taip taip, nors turiu fizinę knygą, klausiau jos audio audiotekoje) buvo tikra meditacija, kur kiekviename puslapyje slypi nežinomi ir dar negirdėti faktai. Paaiškinimai kaip medžiai tarpusavyje komunikuoja, kaip maitinasi, ką iš tikrųjų patiria medžiai keičiantis sezonams, ir kaip kenčia tie keli medeliai didmiesčiuose, kai viskas, ką jie "mato" aplink - tai tik pilkas betonas... Nors prisipažinsiu, knyga kad ir kaip buvo įdomi, bet kartu atne

Sarah J.Maas " Sparnų ir griuvėsių dvaras" Po antrosios serijos knygos spirgėti spirgėjau, kaip norėjau trečios dalies. Ta antros dalies pabaigoje numesta bomba taip sužadino smalsumą, kad net prabėgus kankinančioms kelioms savaitėms, vis iš galvos neišdylančiam norui, galiausiai pasiėmiau trečiąją dalį.  o bet tačiau... Antroje dalyje sužadintas smalsumas, kaip Feirė "dums akis" savo pirmajai meilei, kaip šnipinės ir informaciją perduos Risandui.. o ne. to net nebuvo! Negaliu apsakyti kaip mane nuvylė ši dalis. Maksimaliai sužadintas smalsumas buvo toks stiprus, kad tai, ką iš tiesų gavau iš knygos, dabar beliko tik maksimalus abejingumas likusiai istorijai. Manau, kad net dalies knygos rašyti ir jos įdėti į knygą net nereikėjo. Tikėjausi, kad bent 300 psl. iš visos knygos bus šnipinėjimas, dramos ir manipuliacijos. O to iš Feirės labai tikėjausi. Ji jau antroje dalyje parodė, kokia slapukė ir intriguotoja gali tapti vien iš vos valdomo pykčio. bet. Nebuvo nei intr

Matthew Walker "Kodėl mes miegame" Dar ir dabar, jau prabėgus daugiau nei 10 metų, labai ryškiai pamenu vieną gėdingiausių savo nutikimų - užmigau koncerte. Ne. Jis nebuvo nuobodus. Atvirkščiai: garsiai grojo Dubstep muzika, jos vibracijos drebino visą pastatą, visi linksminosi ir šoko. Deja aš - norėjau tik miego. Ir taip. Aš jam pasidaviau. ;D Ši knyga padėjo man suprasti ne tik tą gėdingą akimirką prieš daugybę metų bet ir atsakė į kitus sunkius ir kamuojančius klausimus apie miegą. Dabar suprantu kur dariau klaidas ir kodėl mane dažnai buvo galima rasti miegančia už DJ pulto pačiam vakaro įkarštyje. Ši knyga man neįtikėtinas atradimas. Buvo taip įdomu, kad noriu vėl iš naujo į ją nerti. Be abejo, manau, kad taip ir bus, kad visa gauta informacija tikrai iš atminties greitai neišdiltų. Jei vis dar tikite tuo melu, kad "galima atsimiegoti vėliau" - primygtinai rekomenduoju paskaityti knygą. Aš esu gyvas to įrodymas.. tai - melas. Studijų metais buvau pats blogiaus

Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė "Autizmas- dalis manęs" Labai svarbi ir reikalinga knyga, mūsų pilname stereotipų ir patyčių pasaulyje.  Nors knygą perskaičiau jau prieš kelias dienas, mintyse vis neapleidžia jausmas, kiek ji daug atsakymų man pateikė apie autizmą turinčius asmenis. O juolab, privertė susimąstyti kaip ir ar tinkamai iki šiol įvertindavau kitus asmenis. Labai įdomu buvo išgirsti istorijas iš kitos pusės. Ne kokius nors stereotipus ar gandus, o realią informaciją, kaip autizmą turintys mato ir jaučia juos supantį pasaulį. Tikriausiai nuo dabar žiemą pastebėjusi netinkamai (per plonai) apsirengusį asmenį, nebeimsiu galvoti, kodėl tas žmogus taip išsirengęs, kodėl kai kurie žmonės vengia kalbėti apie jausmus ar net apskritai vengia kontakto.  Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmąją sudaro realios žmonių istorijos, kuriems nustatytas autizmas. Antrąją - pokalbiai su gydytojais, kurie dirba su vaikais ir paaugliais, psichiatrais ir t.t. Nors prisipa

Brit Bennett "Nykstantys saitai" Keistus jausmus sukėlė ši, kovo mėnesio knygų klubo knyga "Nykstantys saitai". Nors pati knygos pradžia manęs visai neviliojo, galiausiai pasinėriau į šią istoriją, tačiau ne "stačia galva". Net nemoku apibūdinti, kokius jausmus ji sukėlė. Kaip ir patiko, nors trūko gylio. Kaip ir skaitėsi lengvai, nors vis neapleisdavo mintis "Kokia jos prasmė"? ir net  po kelių dienų,  kai užverčiau jau perskaitytą knygą, tas pats klausimas nedilo iš atminties. Ar supratau? Nepasakyčiau. Dezirė ir Stela - identiškos dvynės, gimusios juodaodžio tėvo ir šviesios motinos šeimoje. Jos - juodukės, kaip sako kaimo žmonės, bet neįtikėtinai baltos odos. Kone baltaodės - šnabždėjosi jie. O šiame kaime, kur visi vienas kitą pažįsta - tamsi oda nėra mėgiama. Tad nieko nenustebino, kai vieną dieną gauja baltųjų, mergaičių akyse mirtinai sužalojo jų tamsiaodį tėvą. Tikriausiai galima nuspėti, kad knyga apie rasizmą, baltųjų ir tamsiaodžių žm

Pip Williams "Dingusių žodžių žodynas" Džiugu matyti, kad leidykla išleido jau ne pirmąją grožinę knygą ir toliau plečia savo asortimentą išskirtinėmis istorijomis. "Dingusių žodžių žodynas" - viena tokių. Esmė augo apsupta žodžių. Ir ne bet kokių: o turėsiančių patekti į Oksfordo žodžių žodyną. Tačiau su kiekviena diena Esmė sužino, kad yra dviejų rūšių žodžiai: tie, kurie patenka į žodyną ir tie, kurie nepatenka, nes jie nėra svarbūs. Augant ir bręstant Esmė suvokia, kad tai nėra gerai. Kiekvienas žodis turi ne vieną prasmę ir svarbą šiame pasaulyje, tad nuo vaikystės Esmė ima rinkti tuos žodžius atskirai. Į savo asmeninę "Dingusių žodžių žodyną". Pati knygos pradžia manęs nesužavėjo. Man kiek per daug buvo monotonijos ir papildomas veiksmo nebuvimas apkartino skaitymo malonumą. Tačiau pasiekusi knygos vidurį, staiga knygos veiksmas atgijo ir pasiglemžė visą mano dėmesį.  Knygoje pasakojama skaudi moterų judėjimo už teisę balsuoti kova, vykusi alsuojant