NemNemPhoto.eu

Arūnas Kumpis "Ukrainos karo audrose. 2 dalis" Net nekyla ranka kaip nors vertinti šią knygą. Tai dienoraštis, atskleisiantis juodžiausias spragas šiandieniniame pasaulyje. Tiksliau - rusų pradėto karo Ukrainoje neteisybę, korupciją, pasipelnymą.. Žinant, kad tai tikra istorija, tikras dienoraštis lietuvio, kariaujančio Ukrainoje, kiek istorijos atrodo švelnesnės, nei realybė. Kadangi niekaip nenusimanau kariškių inventoriuje, dalis technikos pavadinimų man visiškai nieko nesako ir nedaro įspūdžio. Visiškai nenusimanau, kaip ir mašinose ir jų markėse. "Tamsus miškas" kaip visą gyvenimą įvardydavom tas sritis, kurių niekaip nepajėgiam suprasti. Tai ir šis dienoraštis man buvo "tamsus miškas". Tačiau man patiko autorius tiesmukumas. Pasipiktinimas tikrąją tiesa, kurią dauguma nori slėpti ar nors nutylėti. Man patiko ta tikra rizikingoji dienoraščio pusė, kai išeini kariauti ir nežinai ar sugrįši į bazę. O galbūt, grįši, bet sužeistas. Ta amžina nežinia ir ri

JD Kirk "Kaulų upė" Keistas jausmas neapleido skaitant šią knygą.. Toks stiprus, nenuginčijamas "deja vu" jausmas, kad tai jau esu skaičiusi. Arba kažką tokio panašaus, kad net nejauku darėsi. "Kaulų upė" - istorija apie atsinaujinusią detektyvo inspektoriaus Logano tyrimą, kuriame grobiami ir nužudomi maži vaikai. Nors Loganas jau rado ir įkalino tikrąjį žudiką - istorija nepaaiškinamai  vėl kartojasi, tad detektyvas įtaria tik viena - pasaulis turi mėgdžiotoją. O čia man ir tapo nejauku: nuspėjau ne tik inspektoriaus veiksmus, bet ir kas tas "blogiukas". Viskas man atrodė taip pažystama ir matyta, kad skaitymo malonumas nemenkai išblėso. Tačiau nebuvo blogai. Galbūt man kaip tik ir reikėjo kažko lengvo ir greito. Tą ir gavau. Knyga nestora, veiksmo užtektinai ir knygai užteko gero vakaro pabaigti. Bandžiau atsiminti kokią istoriją (knygą) man ji priminė, bet pasidaviau ir nusprendžiau, kad gal net neverta ir galvoti. Man patiko. Lengva, greita

Karolina Ringys "Ribinis laikas" Vis dar bandau "prisijaukinti" lietuvių kūrybą. Ir kuo daugiau jos skaitau, tuo labiau apima jausmas, kad skirtingas knygas skaityčiau, nei kiti skaitytojai, atsiliepdami apie vieną ar kitą lietuvių parašytą knygą. "Ribinis laikas" žadėjo mistikos persmelktą psichologinį trilerį, bet net ir perskaičiusi knygą to trilerio neradau, nors, galbūt, trilerio sąvoka turi ne vieną reikšmę? Pati knyga man visai patiko. Esu įtemptų siužetų gerbėja, tad tai pirmas punktas, kodėl ši knyga nepavergė mano širdies. Man patiko pats istorijos vystymas, nors vos "užsikabinus" už istorijos, iškart imdavau nuobodžiauti. Per daug man Arijos minčių ir spėliojimų buvo. Geriau daugiau veiksmo, nei daugybė monologų su savimi. Patys ir veikėjai manęs nesužavėjo. Nei vienam nepajaučiau prielankumo ar kažkokio smalsumo, noro juos "išnarplioti". Na, nebent ta charizmatiška bobulytė, kurios deja, irgi ne stebuklo knygoje buvo. Vienin

John Marrs "Vienintelis"  Tą VIENINTELĮ nori sutikti visi. Tą sau skirtą "antrąją pusę", kuriam be jokios abejonės širdyje, galėtum atiduoti visą save. Tik ar tam vieninteliam rasti, gali padėti programėlė, nuskaitanti jūsų DNR? Pati knygos idėja ir jos išpildymas man patiko. Lengvai susuka galvą tas aklas tikėjimas, kad kažkokia žmogaus DNR dalis yra lyg suprogramuota, kad suvestų draugėn du visiškai skirtingus asmenis, kuriems susitikus, įvyksta kažkoks nepaaiškinamas vidinis sprogimas, viduriuose paleidžiantis laisvai skraidyti milijonus drugelių... Tačiau šioje vietoje mano vidinė, logikos ieškanti dalis, neleido nusiraminti vis kartodama galvoje "tai logiškai neįmanoma". Nereikia būti mokslo daktaru, kad suprastum, kad ne taip sutverta žmonija, kad vienas kitą pamiltume tik iš kažkokios DNR dalelės. Juk pamilstama ir iš jausmų, pomėgių ar kažkokio vidinio jausmo, kuris kartu ima sieti po kurio laiko. Ne visada ir ta meilė yra akla. Bet nepaisant tos D

Sarah J.Maas "Dyglių ir rožių dvaras" ACOTAR knygų serija jau visiems puikiai žinoma, daugelis ją jau net ir perskaitė (kas jau išversta į lietuvių kalbą) ir vis dar laukia paskutinės serijos dalies, o aš savąją pažintį pradėjau tik todėl, kad kita autorės serija ("Stiklo sostas") man patiko. Tai gal patiks ir ši? Vis gi meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo. Akies raumuo trūkčiojo dėl paliktų teksto klaidų, vietomis paliktų nerišlių sakinių, bet labiausiai dėl jos - Feirės. Feirė vos 19-kos metų, o jau patyrusi daugiau nei daugelis jos amžiaus jaunuolių: iš turtų į skurdą, netekusi mamos, suluošintas tėvas ir kelios sesutės, likusios jai ant sprando. Atrodo, tiek patyrusiam žmogui "užsigrūdinti" asmenybę pakaktų. Bet tik ne Feirei. Erzino veikėjos naivumas, kuri nelaiko liežuvio už dantų, kur net kvailiausias žmogus žemėje suprastų, kad tyla šioje situacijoje - vertingiausias dalykas. Tik ne ji. Feirė tylėti negali. O ir akis padraskyti nevengia... Šokinėjau n

Sebastian Fitzek "Kelias namo" Fitzek'o kūrybą nagrinėsime Knygų klubo susitikime dar vasario pabaigoje, o kadangi lentynoje jo knygų (dar neskaitytų) daug, pažintį su autoriaus kūryba pradedu kiek anksčiau. Pirmiausia, nepaprastai mėgstu tokias stiprias knygų temas kaip smurtas, prievarta, abortai, manipuliavimas, asocialių šeimų kasdienybė, netradicinė meilė ir pan. Todėl autoriaus kūrinys "Kelias namo" mane iškart įtraukė. Pats autorius prisipažįsta, kad tokią sunkią temą savo knygai pasirinko ne atsitiktinai: smurtas artimoje aplinkoje yra dažna problema, kuri dažnu atveju yra nukeliama lyg į antrą planą dėl pinigų trūkumo, norint padėti bėdos ištiktoms moterims (kartais net - vyrams) Smurtas prieš moteris yra aktualus visame pasaulyje ir dažniausiai smurtaujama prieš savo gyvenimo moteris. Neretu atveju, vaikų mamas, o jos iš baimės ir dažnai - nežinojimo kaip elgtis - nieko dėl to nedaro. Iš baimės.  Autoriaus kūrinyje smurtas prieš moteris yra lyg paslėpt

   Gabrielle Zevin "RYTOJ IR VĖL RYTOJ..IR VĖL RYTOJ" Ši knyga išrinkta New York Times bestseleriu, Goodreads - geriausiu metų romanu, tad nieko nuostabaus, kad tokio populiarumo knyga, galiausiai sudomino ir mane. Tačiau perskaičius knygą, apėmė kažkoks nepažįstamas tuštumos jausmas. Nors buvo įdomu, kažko vis tik pritrūko.  Man patiko autorės idėja visą pasakojimą įpinti į žaidimo erdvę. Narplioti veikėjų pasirinkimus ir gyvenimus, pasitelkiant žaidimo detales. Tačiau kad ir kaip man tai patiko, vietomis apėmė jausmas, kad norėtųsi jau mažiau žaidimo tematikos, ir daugiau to tikro jausmų išreiškimo.  Kartais norėjau, kad veikėjai ištrauktų galvas iš ekranų ir pasakytų savo tikruosius jausmus ir išgyvenimus. Kartais norėjosi šūktelt jiems, kad pagaliau pradėtų iš tikrųjų gyventi. Puikiai pažįstamas darboholizmo ir užsidegimo idėja jausmas, o kadangi tai taip skaudžiai pažįstama, norėjosi, kad pagaliau ir knygos veikėjai tai suprastų. Neaukoti gyvenimo. O gyventi. Tačiau knyg