NemNemPhoto.eu

Jevgenij Nikolajev "Išdavę Hipokratą" "Išdavę Hipokratą" - knyga išvadavusi visus mano vidinius demonus, kuriuos reikėjo vis iš naujo pirmiausia numaldyti, kad galėčiau vėl grįžti prie knygos istorijos. Jei jau man, kaip skaitytojai, šiaušėsi kūnas skaitant tokį siaubą, negaliu net įsivaizduoti, kaip siaubinga buvo knygos autoriui, kuris turėjo visą šį siaubą išgyventi savo kailiu. 9 metai siaubingų psichologinių kančių, dešimtimis, galbūt ir šimtais kartų be perstojo bandymas įteigti "ligoniui" savąją tiesą : "tu ligonis. Tu politikuoji. Tu keli kitiems grėsmę." Ir tikrai visi žino, kad tokia įtikinimo taktika veiksminga. Ypač - jei ji praktikuojama apsvaiginant žmogų. Tačiau Jevgenij nepalūžo. Jaučiu neapčiuopiamą pagarbą knygos autoriui. Tikriausiai nežinau nei vieno žmogaus, kuris ištvertų tai, ką jis patyrė. Aš jau skaitydama pirmus kelis puslapius, drebėjau iš pykčio to "tą pati per tą patį" kartojimo. O šis žmogus - ištvėrė bene

Gabor Mate "Kai kūnas sako ne. Slopinamo streso kaina" Tai knyga, kurios neperskaitysi vienu kartu. Reikės sustoti, pamąstyti, palyginti. Bent jau man to reikėjo. Skaityti dalimis, iš lėto ir pamąstyti/palyginti tai kas rašoma knygoje, su savuoju gyvenimu. Niekam ne paslaptis, kad už fizinį skausmą, baisesnis tik vidinis, nes išorinį skausmą gali gydyti arba apmalšinti vaistais, o va vidinis - jau visai kita kalba. Vidinį "aš" nuraminti gali trukti ne vienerius metus, tad autorius šia knyga nori papasakoti, kaip išoriniai ir vidiniai dirgikliai turi poveikį žmogaus kūnui ir sielai. Knygoje "Kai kūnas sako ne" autorius pasidalina labai įdomiais faktais, kaip mūsų kūnui sukeltas stresas, turi įtakos įvairių ligų, kaip pavyzdžiui vėžys, atsiradimui. Ar kada susimąstėte, kodėl du vienodos sveikatos ar išvaizdos žmonės, savo organizmą nuodijantys cigarečių dūmais, vienas jų suserga plaučių vėžiu, o kitas ne? arba atvirkščiai: kodėl niekada nevartojantys alkohol

Aleksandra M. Aistė "Nekenčiu Paryžiaus" Miela, nuoširdi ir gana šmaikšti netikėtų atsitiktinumų nulemta istorija, kuri mane pasiglemžė kelioms valandoms iš tikrojo gyvenimo, į netikėtumų pilną viešnagę Paryžiuje.  Nėjau miegoti, kol nepabaigiau istorijos. Įtraukė. Labai. Matyt, seniai reikėjo tokios istorijos, kuri pernelyg neapkrautų galvos ir leistų skaniai pakikenti iš kito žmogaus nesėkmių, kurios būkim atviri, tenka išgyventi daugumai mūsų. Galbūt todėl man Elingos personažas buvo toks.. artimas. Pradžioje tikrai nejaučiau jai simpatijos už tą "aklumą" ne tik tam, kas ją supa, bet ir patį "aklumą" sau. KAIP galima nematyti, kas dedasi aplinkui? Nors visgi, visi mes esame tokie patys, kol vieną dieną viskas akyse nušvinta.. Man patiko. Kikenau. Daug. O ir šiaip širdyje kažkokį šiltą jausmą istorija sukūrė. Galbūt vietomis buvo kiek per daug saldu, neįtikima, tačiau kas aš tokia, kad tai teisčiau?  

Sarah J. Maas "Stiklo sostas" Nors iki šiol drąsiai skelbiausi kaip fantastikos šalininkė, dabar imu galvoti, kad tikriausiai skaičiau iki šiol ne tokią fantastiką, kad iki šiol jos negalėjau pakęsti. "Stiklo sostas" atvėrė man akis, pasižvalgyti po kitokį pasaulį ir nuoširdžiai pamilti fantastinius pasakojimus... Nors tai tik pirmasis man šios autorės kūrinys, tad ypač drąsiai skelbtis dar nedrįstu, bet kitą knygų serija, prasidedančia "Dyglių ir Rožių dvaras" knyga, jau nusprendžiau, kad verta paskaityti. Gerai pamąsčius, knygoje galima atrasti keletą vietų, kur galima "pavartyti akis" ar nepatikėti tuo, ką skaitai, tačiau man patiko viskas iki paskutinio žodžio. Taip, žinau, mane tai irgi stebina.. ;D Kas skaitė šią dalį, pasakykit kieno pusėje esat: Doriano ar Čeolo - nes kaip ir daugumoje tokios meilės trikampių istorijoje, nejučia imi palaikyti vieną ar kitą pusę. Nepykit "Dorselos" gerbėjai, aš visa širdimi už Čeoselą <3 Tuo p

 Susanne Jansson "Žiemos vanduo" J ei mėgstate knygas, kuriose yra mistikos elementų, arba romanų, kuriuose daugiau detektyvo elementų, nei romano - ši knyga būtent jums. Nesitikėjau to, ką gavau. "Žiemos vanduo" man pasirodė iš pirmo žvilgsnio niūrus romanas, pasakojantis baisią tragediją, tačiau gavau visai ką kitą: detektyvinės mistikos elementų pilną pasakojimą apie paslaptingai dingusį mažametį. Vieną gražią žiemos dieną, Martinas su trimečiu sūnumi Adamu susiruošia į pikniką prie jūros. Tačiau prieš pat iškeliaujant, Martinui netikėtai paskambina tėvas. Tai gana netikėta, nes jis niekada neskambina. Tačiau po skambučio Martinas susivokia, kad vietoj ant laiptų sėdinčio sūnaus- likusi tik jo striukė. Pačio Adamo nebėra. Dingo. Vėliau tapo gana aišku, kad sūnus galėjo pasiduoti griausmingos jūros kvietimui. Paskendo. Bent jau taip visi manė.  ...iki kol vieną dieną Martinas randa įrodymų, kad sausio 11 dieną, kuomet dingo jo mažametis sūnus - jau daugybę metų tą

Tj Klune "Namas žydrame vandenyne" Nuostabus jautrus pasakojimas apie "kitokius" vaikus ir kaip išankstiniai nusistatymai gali įtakoti kiekvieno mūsų gyvenimą.  Nors visos knygos skaitymo metu nepaleido mintis, kad knyga skirta jaunimui, tačiau ir suaugę iš jos turėtų ką išmokti. Knygos veikėjai man labai patiko. Daugumos jų dialogai ir mintys privertė pakikenti, tačiau taip pagrindinio knygos veikėjo - Lino - nepamėgau. Linui, kaip ir pačiam knygos pasakojimui, pritrūko kažko "aštresnio", kad juos papildytų. Visas pasakojimas vyko lėtai ir užtikrintai, be jokių nesklandumų ar netikėtų vingių. O būtent tai man ir leido pajusti, kad knyga ne suaugusiems. Galiu garantuoti, kad vyresniems skaitytojams trūktų kažko netikėto. Kažkokios kibirkšties, kad tą pasakojimą paaštrintų.  Tikriausiai to man ir trūko, kad pajusčiau "wow" efektą. Istorija tikrai įdomi, šmaikšti, pamokanti ir turinti praktiškai viską, ko reikia gerai knygai: minties, moralo, pasak

 Mario Desiati "Išvykėliai" "IŠVYKĖLIAI"- dviejų jaunų žmonių kelionė į savęs pažinimą, nulemsiantį ne tik tai, kuo tapsi atradęs save, bet ir nulemsiantį tai, kur yra tavoji vieta. Didelis AČIŪ leidyklai už knygų leidimą tokia svarbia jaunimui ( o kartais ir ne tik jiems) tema. Ypač, jei esi vadinamas "mažuma", pasimetęs tarp jausmų ne tik sau, bet ir kitiems.  Klaudija - išskirtinė asmenybė, kuri viską daro taip, kaip jai atrodo geriausia. Visai nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti. Juk gyvenimas juk jos, tiesa? Ir Frančeskas - religingas ir kiek pasimetęs vaikinas, blaškomas savo vidinių audrų, kurios jau ima nuplauti ribas tarp juoda ir balta/ gerai ir blogai. Abu veikėjai knygoje tokie išskirtiniai, kad sunku nuspręsti, kuris jų labiau erzina, o kurį nejučia labiau palaikau. Klaudija gana kraštutinių sprendimų mėgėja, gąsdinanti savo sprendimais, tačiau tuo pačiu metu drąsinanti skaitytoją siekti savų tiesų, nei eiti su minia. Tačiau Frančeskas yra tas,