Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Jevgenij Nikolajev "Išdavę Hipokratą"







"Išdavę Hipokratą" - knyga išvadavusi visus mano vidinius demonus, kuriuos reikėjo vis iš naujo pirmiausia numaldyti, kad galėčiau vėl grįžti prie knygos istorijos.

Jei jau man, kaip skaitytojai, šiaušėsi kūnas skaitant tokį siaubą, negaliu net įsivaizduoti, kaip siaubinga buvo knygos autoriui, kuris turėjo visą šį siaubą išgyventi savo kailiu.

9 metai siaubingų psichologinių kančių, dešimtimis, galbūt ir šimtais kartų be perstojo bandymas įteigti "ligoniui" savąją tiesą : "tu ligonis. Tu politikuoji. Tu keli kitiems grėsmę."

Ir tikrai visi žino, kad tokia įtikinimo taktika veiksminga. Ypač - jei ji praktikuojama apsvaiginant žmogų. Tačiau Jevgenij nepalūžo.

Jaučiu neapčiuopiamą pagarbą knygos autoriui. Tikriausiai nežinau nei vieno žmogaus, kuris ištvertų tai, ką jis patyrė. Aš jau skaitydama pirmus kelis puslapius, drebėjau iš pykčio to "tą pati per tą patį" kartojimo. O šis žmogus - ištvėrė bene 10-metį. Ne tik nepalūžo, bet ir toliau kovojo su vėjo malūnais.

Taip pat niekam ne paslaptis, kad žlugus SSRS žmonės būdavo lyg po padu (nors ką aš čia kalbu? nelabai kas ir pasikeitė): kiekvienas netinkamas žingsnis traktuojamas kaip pasipriešinimas ar negerbimas. Neretu atveju - grėsmė. Tai nutiko ir knygos autoriui. Tai nutiko daugeliui ir autoriaus aprašytu laikotarpiu (1970-1980m).

Ši knyga man ilgam įsirėžė į atmintį. Labiau galbūt ne ta siaubinga istorija, kaip neteisybės prieskoniu, kurio negaliu pakęsti gyvenime. Man šiaušiasi oda vien pagalvojus,  kaip aplinkui esantys gali paveikti žmogaus laisvę ar mintis. Viriau pykčiu skaitydama knygą, tačiau tuo pačiu ir negalėjau sustoti. Kiek daug skausmo, pykčio, ryžto sudėta į tą knygą, kad negaliu nesižavėti.



 

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Rašyti komentarą
Read more »
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Rašyti komentarą
Read more »
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg
Rašyti komentarą
Read more »