NemNemPhoto.eu

Marie Kondo "Džiaugsmu spindintys namai" Jei jaučiate, kad savo namuose jaučiatės kaip svečias, ar namai jums jau visiškai nebeteikia džiaugsmo, - ši knyga bus būtent jums. Nors pirmoji Marie Kondo knyga mane kiek nuvylė, ( trūko man iliustracijų, kurios papildytų autorės tvarkymosi eiliškumą) ši "Džiaugsmu spindintys namai"- man kaip atsakas į mano pirmosios knygos mintis, nes čia knyga jau papildyta iliustracijomis, kurios puikiai papildo tekstą.  (Nepatikėsit, kaip to reikėjo!) Pačią knygą sudaro trys dalys:  1) "KonMari meistrystės paslaptys"- dalys, kurios padės iš namų išprašyti džiaugsmo nebeteikiančius daiktus.  2) "Tvarkymosi enciklopedija"-  Kaip teisingai susitvarkyti namuose likusius daiktus, pradedant apatiniais rūbais, baigiant...prisiminimų nuotraukomis. 3) "Stebuklas, pakeisiantis jūsų gyvenimą"- užbaigiamasis laimingų namų ritualas, padedantis nebeapleisti jau sutvarkytų namų. Arba  paslaptis, kuri padės paskutinį tašką

 Annabel Monaghan "Nora nukrypsta nuo scenarijaus"   Nora - nuostabi vieni ša dviejų vaikų mama, susikūrusi savo rutiną ir siekianti savo gyvenime išlaikyti ramybę. Ji puiki scenaristė, parašiusi jau begalę scenarijų, kuriuose apstu optimizmo ir meilės. Tačiau pačios gyvenimas nuo jos kuriamų scenarijų skiriasi kaip diena ir naktis. Iki kol atvyksta jis – Leo Vansas – populiariausias moterų tarpe aktorius.. Bet štai čia ir skilo mano nuomonė į dvi dalis: iš vienos pusės, tai buvo smagus skaitinys vienam vakarui, leidžiantis atsipalaiduoti ir pasinerti į išgalvotą romantinį pasaulį, tačiau iš kitos pusės – gana nemažai istoriją apkartino neįtikinamas Leo personažas. Apskritai ir pati Nora didelės simpatijos nepelnė: kaip stipri, nepriklausoma moteris, gyvenanti ne itin geros būklės name, ant savo pečių nešanti ne tik vaikus bei namą, bet ir krūvą skolų – jos personažas mane tiesiog vertė virti iš pykčio. Tokio nuviliančio charakterio nesitikėjau. Varčiau akis skaitydama

 Jennette McCurdy "Džiaugiuosi, kad mirė mano mama" Tikriausiai jau nebeverta sakyti, kad šioje knygoje absoliučiai nėra nieko linksmo ar šmaikštaus. Atvirkščiai - skaityti knygą velniškai sunku ir slogu. Tad norėčiau paklausti Jerrod Carmichael - "kas tau čia buvo juokingo?" Knygos autorę tikrai atpažins kiekvienas iš ją išgarsinusios laidos paaugliams "iCarly"..  Tačiau kad ir kokio populiarumo sulaukė Jennette - jos knyga "Džiaugiuosi, kad mirė mano mama" yra tik  dar viena žymios aktorės istorija, pilna siaubingų išgyvenimų ir nuosmukių. Nemoku apsakyti, kaip man buvo sunku skaityti šią knygą. Bjaurėjausi ir kraupau nuo aprašomų tikrų įvykių, kerštingos ir paranojiškos motinos  emocinio smurto prieš savo dukrą, provokacijų ir išnaudojimo. Ir kai jau pagalvodavau "blogiau gal jau nebebus"- autorė mesteldavo dar vieną akmenį į jau ir taip pilną akmenų lauką. Daugybė jau skaičiusių šią knygą sakė, kad keista ar iškreipta mąstysena yra

Matthew Perry "Draugai, meilė ir tas didelis baisus dalykas" Pirmą kartą pamačiau "Draugai" kai man buvo trisdešimt, bet nepasakyčiau, kad jis man labai patiko. Visai kas kita man - autobiografijos. Jas aš labai mėgstu, tad be abejonių ėmiausi šios knygos. O ji buvo siaubingai skaudi ir velniškai atvira, nes pasakoja kitą "būti žvaigžde" barikados pusę. Populiarumo kainą. Vaikystėje patirtas skriaudas ir trūkumus. Viską atvirai, kiek šmaikščiai ir be jokių pagražinimų. Matthew pristatyti jau nereikia. Visi (ar bent jau dauguma) jį atpažįsta iš "Draugai" serialo, kuris iki pat šių dieną žinomas kaip vienas populiariausių tv serialų istorijoje. O ir pats Matthew ( vaidino Čandlerį) seriale pasižymėjo kaip šmaikštus ir judrus personažas, nutvieskiantis kiekvieną seriją savo ištęstomis frazėmis ar netikėtais pokštais, tačiau aš jį mačiau kaip problemų turintį aktorių. Jei kas neatkreipė dėmesio, seriale jis vienu metu (4-tas sezonas) pasirodė ypač p

  Mark Sullivan „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ „Kuo viskas blogiau krypdavo, tuo mažiau galvodavai. Reikėdavo surasti būdą pasinerti į save, rasti vietą, į kurią niekas negalėtų patekti, ir tiesiog tūnoti. Kaip žiemos miegu užmigusiai meškai.“ Nėra nieko baisesnio už karą. Matyti tavo akyse mirštančius artimuosius, vaikus.. Naktimis girdėti riksmus ir bombų sprogimus. Nesijausti saugus. Badauti. Negalėti pamaitinti savo vaikų. Ypač, kai jie dar patys negali savimi pasirūpinti... Jau pirmoji autoriaus knyga "Po raudonu dangumi" mane šokiravo ir skaudino. Tas žmogaus noras išgyventi paliečia kiekvieną, net ir "šalčiausią" širdį. "Paskutinis žaliuojantis slėnis" buvo kitoks, tačiau tuo pačiu ir toks pat: šeimos noras išgyventi karo metu, neapsakomi žodžiais sunkumai dėl išlikimo, nelygybė ir vienintelis saulės spindulėlis juodame danguje- svajonė, svajonė grįžti atgal į namus. 1944 metai. Martelų šeima: Emilis su žmona Adelina su sūnumis bėga iš Ukrainos į

  David Koepp „Saugykla L-4“   Va būtent tokios knygos man sukelia šiurpą: ne žudynės, atvirai virstančios mėsos ar lervos besiraitančios ant žmogaus kūno, ar bent jau kas iš to kūno liko. Man šiurpą kelia tos nematomos žmogaus akiai grėsmės – virusai ar šiuo atveju – grybai, mutavę parazitai, pasiryžę užkariauti pasaulį.   Bet daug daugiau nei šiurpo, man „Saugykla L-4“ vertė skaityti ir krizenti. Tokio gyvo ir tikro pasakojimo seniai nesu skaičiusi. Nežinau, ar čia įtakojo nuostabus vertimas ar pačio autoriaus fantazija, bet kikenau daug ir smagiai iš tų neįtikėtinai gyvų pokalbių kaip „ ... kad net Dievas , pažvelgęs į katiną, būtų pasakęs: „šitas šūdas ne mano“‘‘. Tobulai susuktas pasakojimas, skaitytojo tikrai nepaleidžiantis. Man ir miego laiką aukoti norėjosi ir pasidavusi svajodavau, kaip ryte pabudus- pulsiu prie knygos, nes taip įdomu, kas ten toliau vyks ! Turint omenyje, kad nesu fantastikos m ėgėja, skirtos 5 žvaigždutės šiai knygai – labai didelis ir pelnytas

 Elena Ferrante "Dingusi dukra" Ilgai bandžiau sugalvoti įžanginius žodžius, kurie iš karto nukreiptų į tai, apie ką ši knyga yra. Tačiau nesugalvojau. Visi parinkti žodžiai netiko, neatspindėjo autorės minčių ar net mano pačios supratimo. "Dingusi dukra" - skaudžiai atvira istorija apie mamos ir dukrų santykius. Bet tuo pačiu man - ir istorija apie pačias motinas, kurios per anksti ar ne visai savo noru tampa mamomis.  Galbūt skamba kiek šiurkščiai, tačiau tapti atsakingai už kitą gyvybę, kai pati dar nesi net baigusi mokslų, nesi dar mačiusi gyvenimo teikiamų galimybių - yra vienas sunkiausių išbandymų, kurį įveikia tikrai ne kiekviena moteris. Būtent apie tai man ši knyga: skausminga išpažintis apie savęs paiešką, sąmoningai atsisakant savo dukrų.  Klaidinga manyti, kad praeitis nepasiveja dabarties. Tad Ledai tenka nemažas išbandymas prieš save pačią, skausmingai išgyventi praeitį dar kartą... Iš pradžių nejutau ryšio su šia istorija, tačiau beveik įpusėjus isto