Mark Sullivan „Paskutinis žaliuojantis slėnis“
„Kuo viskas
blogiau krypdavo, tuo mažiau galvodavai. Reikėdavo surasti būdą pasinerti į
save, rasti vietą, į kurią niekas negalėtų patekti, ir tiesiog tūnoti. Kaip
žiemos miegu užmigusiai meškai.“
Nėra
nieko baisesnio už karą. Matyti tavo akyse mirštančius artimuosius, vaikus..
Naktimis girdėti riksmus ir bombų sprogimus. Nesijausti saugus. Badauti.
Negalėti pamaitinti savo vaikų. Ypač, kai jie dar patys negali savimi
pasirūpinti...
Jau
pirmoji autoriaus knyga "Po raudonu dangumi" mane šokiravo ir
skaudino. Tas žmogaus noras išgyventi paliečia kiekvieną, net ir
"šalčiausią" širdį. "Paskutinis žaliuojantis slėnis" buvo
kitoks, tačiau tuo pačiu ir toks pat: šeimos noras išgyventi karo metu,
neapsakomi žodžiais sunkumai dėl išlikimo, nelygybė ir vienintelis saulės
spindulėlis juodame danguje- svajonė, svajonė grįžti atgal į namus.
1944
metai. Martelų šeima: Emilis su žmona Adelina su sūnumis bėga iš Ukrainos į
vakarus, tikėdamiesi išvengti sovietų ir jų bausmių grynakraujams vokiečiams,
kurie nekariavo kare, liedami priešų kraują. Martelai
paliko viską: namus ir šimtus metų šeimos valdomą ir prižiūrimą ūkį. Martelai
pasiryžę paaukoti viską dėl sūnų laimės ir jų saugumo. Taip pat - ir savo.
Turbūt
daugeliui sunku suprasti, kad tai yra tikrais faktais paremta istorija,
papasakota išgyvenusių šį pragarą Martelų. Galbūt kai kurios knygos dalys
ne itin įtikinamos, galbūt ne visko joje reikėjo, tačiau mane tokios istorijos
žavi.
Sunku
suprasti daugumą istorijos vingių, kai pati juose neklaidžiojau. Nesuprantu,
kodėl visa tai prasidejo ir kodėl to reikėjo. Sunku suprasti, kiek žmonėse gali
būti blogo, kad išžudytų milijonais nekaltų žmonių vien todėl, kad taip liepė
vadas...
Nors
„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ neaplenkė savo pirmtakės „po raudonu dangumi“ –
tačiau man patiko joje pateikta istorija. Ypač patiko pabaiga, kuri taip
greitai pradėjo rutuliotis, kad net nepastebėjau, kad užverčiau jau paskutinį
knygos puslapį. Man patiko.
Komentarai
Rašyti komentarą