NemNemPhoto.eu

  Mark Sullivan „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ „Kuo viskas blogiau krypdavo, tuo mažiau galvodavai. Reikėdavo surasti būdą pasinerti į save, rasti vietą, į kurią niekas negalėtų patekti, ir tiesiog tūnoti. Kaip žiemos miegu užmigusiai meškai.“ Nėra nieko baisesnio už karą. Matyti tavo akyse mirštančius artimuosius, vaikus.. Naktimis girdėti riksmus ir bombų sprogimus. Nesijausti saugus. Badauti. Negalėti pamaitinti savo vaikų. Ypač, kai jie dar patys negali savimi pasirūpinti... Jau pirmoji autoriaus knyga "Po raudonu dangumi" mane šokiravo ir skaudino. Tas žmogaus noras išgyventi paliečia kiekvieną, net ir "šalčiausią" širdį. "Paskutinis žaliuojantis slėnis" buvo kitoks, tačiau tuo pačiu ir toks pat: šeimos noras išgyventi karo metu, neapsakomi žodžiais sunkumai dėl išlikimo, nelygybė ir vienintelis saulės spindulėlis juodame danguje- svajonė, svajonė grįžti atgal į namus. 1944 metai. Martelų šeima: Emilis su žmona Adelina su sūnumis bėga iš Ukrainos į

  David Koepp „Saugykla L-4“   Va būtent tokios knygos man sukelia šiurpą: ne žudynės, atvirai virstančios mėsos ar lervos besiraitančios ant žmogaus kūno, ar bent jau kas iš to kūno liko. Man šiurpą kelia tos nematomos žmogaus akiai grėsmės – virusai ar šiuo atveju – grybai, mutavę parazitai, pasiryžę užkariauti pasaulį.   Bet daug daugiau nei šiurpo, man „Saugykla L-4“ vertė skaityti ir krizenti. Tokio gyvo ir tikro pasakojimo seniai nesu skaičiusi. Nežinau, ar čia įtakojo nuostabus vertimas ar pačio autoriaus fantazija, bet kikenau daug ir smagiai iš tų neįtikėtinai gyvų pokalbių kaip „ ... kad net Dievas , pažvelgęs į katiną, būtų pasakęs: „šitas šūdas ne mano“‘‘. Tobulai susuktas pasakojimas, skaitytojo tikrai nepaleidžiantis. Man ir miego laiką aukoti norėjosi ir pasidavusi svajodavau, kaip ryte pabudus- pulsiu prie knygos, nes taip įdomu, kas ten toliau vyks ! Turint omenyje, kad nesu fantastikos m ėgėja, skirtos 5 žvaigždutės šiai knygai – labai didelis ir pelnytas

 Elena Ferrante "Dingusi dukra" Ilgai bandžiau sugalvoti įžanginius žodžius, kurie iš karto nukreiptų į tai, apie ką ši knyga yra. Tačiau nesugalvojau. Visi parinkti žodžiai netiko, neatspindėjo autorės minčių ar net mano pačios supratimo. "Dingusi dukra" - skaudžiai atvira istorija apie mamos ir dukrų santykius. Bet tuo pačiu man - ir istorija apie pačias motinas, kurios per anksti ar ne visai savo noru tampa mamomis.  Galbūt skamba kiek šiurkščiai, tačiau tapti atsakingai už kitą gyvybę, kai pati dar nesi net baigusi mokslų, nesi dar mačiusi gyvenimo teikiamų galimybių - yra vienas sunkiausių išbandymų, kurį įveikia tikrai ne kiekviena moteris. Būtent apie tai man ši knyga: skausminga išpažintis apie savęs paiešką, sąmoningai atsisakant savo dukrų.  Klaidinga manyti, kad praeitis nepasiveja dabarties. Tad Ledai tenka nemažas išbandymas prieš save pačią, skausmingai išgyventi praeitį dar kartą... Iš pradžių nejutau ryšio su šia istorija, tačiau beveik įpusėjus isto

John Irving “ Na šlė vieneriems metams“   Daugelis piktinasi Nabokovo „Lolita“ kūriniu, dėl iškreiptos meilės tarp vyresnio vyro ir nepilnametės merginos, tačiau keista, kad būtent apie šį kūrinį vis dar nebuvau girdėjusi, nors čia meilė lygiai tokia pati, tik  visų pirma čia suaugusi 39-erių metų moteris ir šešiolikmetis vaikinas. Niekada apie meilę nesu galvojusi neigiamai. Visi mes esame savo gyvenimo kūrėjai, todėl ką mylime – tai tik mūsų pačių reikalas. Man nesvarbu, ar myli tos pačios lyties asmenį, ar vyresni, ar jaunesnį, tačiau ši knyga, man nežinoma prasme, kažkodėl tą meilę siaubingai iškreipė. Tikrai neabejoju, kad galima įsimylėti ženkliai vyresnį asmenį, tačiau čia autorius, tą meilę parodo iškreiptai – „Edžiui susitvarkiusi Hana nebekėlė   jam geismo. Geriau buvo, kai ji buvo nesusitvarkiusi ir nenusiskutusi jau matomų ūsų“ (tai nėra tiksli knygos citata*) Tačiau pati knyga ne apie tai. Negaliu tvirtinti, kad tikrai supratau knygos esmę, bet keletas jos įžvalg

  Danya Kukafka „Egzekucijos užrašai“ „Mes visi esam blogi ir visi esam geri, tad niekas neturėtų būti pasmerktas ir priskirtas tik vienai arba kitai kategorijai. Bet jei gėris gali būti suterštas po jo einančio blogio, prie ko jį priskirti?“   Skaitydama pasijaučiau lyg nardydama po psichopato smegenis. Gilyn. Stipriais irsniais po tą nepažintą pasaulį. Ir man patiko. Labai. Kiek iki šiol esu skaičiusi nominuotų ar apdovanotų apdovanojimais knygų, nei viena dar nėra patikusi taip, kaip ši. Metų atradimas man, kuriai visada patinka „įlysti į kitų galvas“. Nors iš vienos pusės, tai gali pasirodyti tik vieno žmogaus egzekucija, tačiau tai būtų akivaizdžiausia klaida. „Egzekucijos užrašai“ pasakoja daugybės žmonių likimus, klaidas, išgyvenimus ir galiausiai jų likimus- skirtus pavadinti „egzekucijomis“. Klaidingai galima pamanyti, kad knygoje savąją egzekuciją gavo tik Enzelis. Deja. Ją gavo visi, vienaip ar kitaip sujungti vienas su kitu ir visi su visais. „Egzekucijos užra

Jorn Lier Horst/Thomas Enger "Atskaitos taškas" Nors ir su šių autorių kūryba dar nebuvau susipažinsi, neprireikė daug laiko jai pamilti. Nuo pat pirmų knygos sakinių supratau, kad bus stipru. Nesu ypač jautri skaitytoja, kurią "stipresnės" vietos verčia aikčioti ar bijoti, tačiau ši knyga tikrai buvo verta dėmesio, nes nuo pat pirmų sakinių jaučiau kuriamą įtampą. O ir smalsu buvo "kas čia dabar bus?" O buvo labai gerai: stipriai jaučiama intriga, tikrai fantazijos nestokojantys autoriai ir daugybė skirtingų veikėjų.. Tačiau kodėl tada  knygos neįvertinau aukščiausiu balu? Galbūt pritrūko stipresnių veikėjų?  Nors nei vienas minimas veikėjas nebuvo atstumiantis, o kaip tik unikalus, tačiau "sustiprinančio" jų įspūdžio ir nesutikau: tiek policijos tyrėjas Aleksandras Bliksas, tiek žurnalistė Ema Ram buvo daug patyrę gyvenime veikėjai, tačiau neturėjo to vadinamo "cinkelio" kuris trauktų skaitytoją juos ypač pamėgti. "Atskaitos tašk

  Daniel Keyes „Mįslinga Bilio Milligano istorija“     Vieni jį mylėjo, tikėjo ir pasitikėjo. Kiti – nekentė jo visa širdimi. Taip gyveno Bilis Milliganas – 24 asmenybes turintis asmuo, pagarsėjęs ne tik savo išskirtine asmenybe (asmenybėmis) bet ir stulbinančia savo gyvenimo istorija. Nors vienu metu ir skaičiau knygą ir žiūrėjau serialą, („The Crowded Room“) ši istorija man vis vien iki šiol skamba kaip sunkiai suprantama (tikėtina) istorija. Sunku protu suvokti, kad tai yra realu : patirti tiek daug skausmo, kad žmogus viduje skiltų į atskiras 24-ias asmenybes. Knyga „Mįslinga Bilio Milligano istorija“ suskirstyta į dvi dalis: teismo procesą ir antrąją – Bilio Milligano gyvenimo istoriją. Abi jos buvo stiprios ir tikrai įtikinančios, kad tai nėra išsigalvojimas, o tikrų tikriausia tiesa. O antroji knygos dalis mane skaudino tūkstančius kartų.. kiek vienas žmogus gali patirti tokio siaubo? Atvirai pasakius, man ši knyga buvo viena geriausių „True Crime“ knygų kurias esu s