NemNemPhoto.eu

Emily Henry "Aš, tu, atostogos" Nežinau, ar įtakos turėjo turėti tai, kad tai pirmoji man šios autorės knyga. Vos pradėjus ją skaityti, gavau ne viena žinutę, ar skaičiau prieš tai kitas jos knygas. Neskaičiau. Bet ir likau nesupratusi, o turėjau...?   Pati knyga man patiko, neskaitant to, kad jau nuo pat pirmų puslapių buvo aišku kas vyks ir kuo pati knyga baigsis. Gana šabloniškas siužetas, tačiau vis tiek velniškai atpalaiduojantis.   Veikėjai taip pat ne iš kelmo spirti, - įdomūs, vietomis erzinantys, tačiau vis vien nors prie širdies glausk...   Popė ( jau antra knyga su pagr. Veikėja Pope, jau darosi keistoka) – nenustygstanti vietoje keliautoja, negalinti vienoje vietoje išbūti ilgai. Ir visiška jos priešingybė – Aleksas- tvarkos maniakas (gal kiek perspausta?) mokytojas, Popės geriausias draugas ir kelionių kompanionas. Įdomi porelė, tiesa?   Nežinau kaip kitos autorės knygos, bet tikiuosi, kad pirmosios buvo šiek tiek „rimtesnes“ ir mažiau nuspėjamos.

  Simon Beckett „Mirties chemija“   Kai jau antri metai girdžiu, koks nuostabus rašytojas yra Simon Beckett, supratau, kad metas susipažinti ir ištirti, už ką visi jo kūrybą taip myli. Nors girdėjau, kad šis rašytojas kuria ypač baisias scenas, net baisiau nei Chris Carter – suglumau. Nieko baisaus čia neradau. Tačiau ne pagal baisumą vertinu tokias knygas. O pagal autoriaus išmonę: kaip jis sukurs įtraukiančią istoriją, kaip ją vystys puslapis po puslapio, o gal dar ir nutrupės kokia smagi/įdomi informacija? Pripažinkim, „padarę namų darbus“ autoriai daug įdomesni! O va štai tuo mane ir sudomino Beckett kūryba- informacija, kurią prieš pateikiant skaitytojui, reikėjo dar nemažai ne tik perskaityti, bet ir sugalvoti kaip ją pateikti. Nenuobodžiavau. Tikrai ne, nors ir didelio įspūdžio irgi nepaliko. Matyt, ne laikas dar „prisijaukinti“ naują rašytoją, tačiau antrą serijos dalį apie Deividą Hanterį dar tikrai skaitysiu.   Tuomet žiūrėsim, kaip man seksis...

  Tillie Cole "Tūkstantis vaikino bučinių" Trumpa instrukcija tiems, kurie žada skaityti šią knygą : 1.)            pasiruoškite krūvą nosinaičių. 2.)            Atlaisvinkite knygai laisvą dieną, nes... Negalėsite atsitraukti. Bent kartą per metus žiūriu romantinius filmus, kad išliečiau visas susikaupusias emocijas ir atitrūkčiau nuo dažnai nelepinančios manęs realybės. Suprantu, kad filmuose rodoma romantika toli gražu neatitinka tiesos, tačiau ją pažiūrėti retkarčiais – pravartu. Juk gaminasi laimės hormonas ! Tikriausiai daugumai kyla klausimas “kuo tai susij ę?“ ogi viskuo ! Būtent ši Popės ir Rūno istorija buvo tobulai nušlifuotas romantinis filmas, kuris kad ir toli gražu atitinka realybę, bet velniškai įdomu į ją pasinerti. Nors ir buvau įspėta pasiruošti kalnams ašarų, nesitikėjau, kad tie kalnai lydės mane praktiškai visą knygą. Oj kiek aš jų liejau, kiek gumulų gerklėje turėjau. Bet buvo verta. Iš tiesų ši istorija yra bene kiekvieno žmogaus svajonė

Camille Pagan „Nebe ta moteris“   Man patinka istorijos, kurios primena, kaip yra svarbu pirmiausia mylėti save. Negali mylėti kitų, kol pati sau nejauti meilės. Tad būtent ši knyga atvers daugeliui moterų akis, kad reikia ne tik nepamiršti savęs, bet ir, kad niekada nėra per vėlu tai padaryti. Megė Haris – 53-ejų metų moteris, kurios gyvenimas per vieną dieną apsivertė aukštyn kojomis. Ji niekada netikėjo, kad vyras, su kuriuo nugyveno daugiau nei pusė savo gyvenimo, staiga pareikš, kad jų santuoka „atšalo“, o kartu ir atvėso jausmai jai. Megė tikėjosi visko,- bet tik ne to, ką jai vieną dieną pasakys vyras... Man patiko stebėti Megės gyvenimą iš šalies, stebėti jos virsmą vėl į laimingą moterį, kuri vėl pradėjo siekti savo svajonių. Tai tik įrodo, kad niekada nėra vėlu atsigręžti į save ir vėl „atgaivinti savo vidinį vaiką“. Kartais gyvenimas mums suteikia nesėkmių tam, kad suprastume, kur išklydome iš kelio.. Man patiko. Lengvas pasakojimas tikrai įtraukė, nors ir tikrai b

  Kristin Harmel „Užmaršties saldumas“   Tai jau buvo trečioji autorės skaityta knyga ir tikrai galiu drąsiai sakyti, kad šios autorės knygos man labai patinka. Nors „Užmaršties saldumas“, palyginti su kitomis autorės knygomis išsiskyrė tikrai labai saldžia istorija, - man patiko. Net labai. Matyt, būtent to ir reikėjo ramiam vakarui – saldaus atsipalaidavimo po aktyvios ir darbingos dienos. Houpė jau seniai pamiršusi savo svajones, sublogavus senelės sveikatai, perima jos kepinių krautuvėlę, Menkių kyšulyje. Jos močiutės atmintis blėsta su kiekviena diena, tačiau vieną „šviesią“ atminties dieną, ji jai ir savo proanūkei į rankas įduoda sąrašą joms dar negirdėtų vardų ir keistą prašymą „sužinokite, kas jiems visiems nutiko“ Skamva beprotiškai, tiesa? Ir štai čia prasideda visas smagumas.. Pati ši istorija man šiek tiek priminė kitą istoriją – „Dingusi žmona“ – kuo? Kas skaitė,- suprasit. Tikrais faktais paremtos knygos mano „varikliukas“, tad be abejonių, kad ir kokia knyga

  Stephen King „Apie rašymą“   Rašymas – viena įdomiausių meno sričių, žadinančios ne tik fantaziją, bet ir patį žodyną. O kas gali būti geriau, nei išgirsti(perskaityti) apie rašymą iš pačio įsimintiniausio kūrėjo – Stephen‘o King‘o? Ši knyga pažadino mano smalsumą. Pripažinkim, ne kiekvienas sukurtų tokią istoriją, kur monologas tęsiasi visą kūrinį. Kur riba tarp tikra ir nerealu – ištirpsta kaip ledai rankoje , karštą vasaros dieną. Ir štai aš perskaičiau pirmąją ir vienintelę negrožinę autoriaus knygą, nors su rašymu neturiu nieko bendra, tačiau oj kaip man įdomu ! Pirma knygos dalis, kur autorius pasakoja koks buvo jo asmeninis kelias į rašytojo karjerą – buvo man pati įdomiausia. Nenustebinsiu tokiu prisipažinimu, nes visgi, tikras istorijas myliu labiau, nei teoriją apie amatą, kuriuo neužsiimu. Tačiau ir kitos knygos dalys buvo įdomios, nors tiesa, į jas įsijausti sekėsi kiek sunkiau, bet vos įsitraukus – staiga ir baigėsi. Man patiko. Nuo biografijos iki rašymo sub

 Steve Cavanagh "Gynyba" Nors pradžioje netryškau entuziazmu šiai knygai, vėliau nesugebėjau nuo jos atsitraukti. Buvo velniškai gerai! Tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai. Niekada kaip ir nebuvau didelė teisinių temų mėgėja, o ir knygose mėgstu kraują kaitinančią įtampą, tačiau knygoje "Gynyba" man visko buvo daugiau nei pakankamai. O kaip aš pamilau pagr. veikėją Edį Fliną! Nors galbūt, aš jaučiu silpnybę sukčiams? Man jie visada atrodydavo kaip kokia egzotika: paslaptingi ir nenuspėjami. Ir patikėkite manimi, būtent tai ir gavau. Autorius kaip iš kokio bedugnio maišo vis traukė ir traukė netikėtus posūkių vingius: tai teisines spragas, tai "akių dūmimus" ar tiesiog meistriškai greitai susuktas idėjas, vis pakeisiančias įvykius. Meistriška! Tačiau tikrai suprasčiau ir tuos (jei atsirastų), kuriems knygoje rasis "kažko čia trūksta" jausmas. Nors pati to nepajaučiau, bet tikiu, kad mėgstantiems ypač daug veiksmo, čia gali jo kiek pritrūkti. O