Simon Beckett „Mirties chemija“

 Kai jau antri metai girdžiu, koks nuostabus rašytojas yra Simon Beckett, supratau, kad metas susipažinti ir ištirti, už ką visi jo kūrybą taip myli.

Nors girdėjau, kad šis rašytojas kuria ypač baisias scenas, net baisiau nei Chris Carter – suglumau. Nieko baisaus čia neradau.

Tačiau ne pagal baisumą vertinu tokias knygas. O pagal autoriaus išmonę: kaip jis sukurs įtraukiančią istoriją, kaip ją vystys puslapis po puslapio, o gal dar ir nutrupės kokia smagi/įdomi informacija? Pripažinkim, „padarę namų darbus“ autoriai daug įdomesni!

O va štai tuo mane ir sudomino Beckett kūryba- informacija, kurią prieš pateikiant skaitytojui, reikėjo dar nemažai ne tik perskaityti, bet ir sugalvoti kaip ją pateikti.

Nenuobodžiavau. Tikrai ne, nors ir didelio įspūdžio irgi nepaliko. Matyt, ne laikas dar „prisijaukinti“ naują rašytoją, tačiau antrą serijos dalį apie Deividą Hanterį dar tikrai skaitysiu.

 

Tuomet žiūrėsim, kaip man seksis...