Simon Beckett „Mirties chemija“
Nors girdėjau, kad šis rašytojas kuria ypač baisias scenas,
net baisiau nei Chris Carter – suglumau. Nieko baisaus čia neradau.
Tačiau ne pagal baisumą vertinu tokias knygas. O pagal
autoriaus išmonę: kaip jis sukurs įtraukiančią istoriją, kaip ją vystys
puslapis po puslapio, o gal dar ir nutrupės kokia smagi/įdomi informacija?
Pripažinkim, „padarę namų darbus“ autoriai daug įdomesni!
O va štai tuo mane ir sudomino Beckett kūryba- informacija,
kurią prieš pateikiant skaitytojui, reikėjo dar nemažai ne tik perskaityti, bet
ir sugalvoti kaip ją pateikti.
Nenuobodžiavau. Tikrai ne, nors ir didelio įspūdžio irgi nepaliko.
Matyt, ne laikas dar „prisijaukinti“ naują rašytoją, tačiau antrą serijos dalį
apie Deividą Hanterį dar tikrai skaitysiu.
Tuomet žiūrėsim, kaip man seksis...
Komentarai
Rašyti komentarą