Kristin Harmel „Užmaršties saldumas“

 

Tai jau buvo trečioji autorės skaityta knyga ir tikrai galiu drąsiai sakyti, kad šios autorės knygos man labai patinka.

Nors „Užmaršties saldumas“, palyginti su kitomis autorės knygomis išsiskyrė tikrai labai saldžia istorija, - man patiko. Net labai. Matyt, būtent to ir reikėjo ramiam vakarui – saldaus atsipalaidavimo po aktyvios ir darbingos dienos.

Houpė jau seniai pamiršusi savo svajones, sublogavus senelės sveikatai, perima jos kepinių krautuvėlę, Menkių kyšulyje. Jos močiutės atmintis blėsta su kiekviena diena, tačiau vieną „šviesią“ atminties dieną, ji jai ir savo proanūkei į rankas įduoda sąrašą joms dar negirdėtų vardų ir keistą prašymą „sužinokite, kas jiems visiems nutiko“ Skamva beprotiškai, tiesa? Ir štai čia prasideda visas smagumas..

Pati ši istorija man šiek tiek priminė kitą istoriją – „Dingusi žmona“ – kuo? Kas skaitė,- suprasit.

Tikrais faktais paremtos knygos mano „varikliukas“, tad be abejonių, kad ir kokia knyga išskirtinai „saldi“, palyginus su kitomis  autorės knygomis, tai tik dar kartą man primena, kad net ir blogiausi gyvenimo scenarijai atneša galiausiai ir saulės spindulėlį į mūsų jau apniūrusius gyvenimus.