Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Emily Henry "Aš, tu, atostogos"





Nežinau, ar įtakos turėjo turėti tai, kad tai pirmoji man šios autorės knyga. Vos pradėjus ją skaityti, gavau ne viena žinutę, ar skaičiau prieš tai kitas jos knygas. Neskaičiau. Bet ir likau nesupratusi, o turėjau...?

 

Pati knyga man patiko, neskaitant to, kad jau nuo pat pirmų puslapių buvo aišku kas vyks ir kuo pati knyga baigsis. Gana šabloniškas siužetas, tačiau vis tiek velniškai atpalaiduojantis.

 

Veikėjai taip pat ne iš kelmo spirti, - įdomūs, vietomis erzinantys, tačiau vis vien nors prie širdies glausk...

 

Popė ( jau antra knyga su pagr. Veikėja Pope, jau darosi keistoka) – nenustygstanti vietoje keliautoja, negalinti vienoje vietoje išbūti ilgai. Ir visiška jos priešingybė – Aleksas- tvarkos maniakas (gal kiek perspausta?) mokytojas, Popės geriausias draugas ir kelionių kompanionas. Įdomi porelė, tiesa?

 

Nežinau kaip kitos autorės knygos, bet tikiuosi, kad pirmosios buvo šiek tiek „rimtesnes“ ir mažiau nuspėjamos. Nors toks nuspėjamas siužetas nebuvo ir blogai, tačiau dviejų pagrindinių veikėjų nesusikalbėjimas ne kartą vertė „pavartyti akis“ ir sušukti „Po galais, pasikalbėkit nors kartą!”

 

Visgi pažintį su autorės kūryba vertinu teigiamai. Pailsėjau, papramogavau. Buvo verta. Manau skaitysiu ir kitas autorės knygas.

 

O jūs skaitėt?

 

 

Knyga isigyti galite cia

 

Ačiū Knygynų tinklui "Vaga" už padovanotą knygą

 Leidykla "Baltos lankos"

 #dovana #reklama

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg