NemNemPhoto.eu

  Tillie Cole "Tūkstantis vaikino bučinių" Trumpa instrukcija tiems, kurie žada skaityti šią knygą : 1.)            pasiruoškite krūvą nosinaičių. 2.)            Atlaisvinkite knygai laisvą dieną, nes... Negalėsite atsitraukti. Bent kartą per metus žiūriu romantinius filmus, kad išliečiau visas susikaupusias emocijas ir atitrūkčiau nuo dažnai nelepinančios manęs realybės. Suprantu, kad filmuose rodoma romantika toli gražu neatitinka tiesos, tačiau ją pažiūrėti retkarčiais – pravartu. Juk gaminasi laimės hormonas ! Tikriausiai daugumai kyla klausimas “kuo tai susij ę?“ ogi viskuo ! Būtent ši Popės ir Rūno istorija buvo tobulai nušlifuotas romantinis filmas, kuris kad ir toli gražu atitinka realybę, bet velniškai įdomu į ją pasinerti. Nors ir buvau įspėta pasiruošti kalnams ašarų, nesitikėjau, kad tie kalnai lydės mane praktiškai visą knygą. Oj kiek aš jų liejau, kiek gumulų gerklėje turėjau. Bet buvo verta. Iš tiesų ši istorija yra bene kiekvieno žmogaus svajonė

Camille Pagan „Nebe ta moteris“   Man patinka istorijos, kurios primena, kaip yra svarbu pirmiausia mylėti save. Negali mylėti kitų, kol pati sau nejauti meilės. Tad būtent ši knyga atvers daugeliui moterų akis, kad reikia ne tik nepamiršti savęs, bet ir, kad niekada nėra per vėlu tai padaryti. Megė Haris – 53-ejų metų moteris, kurios gyvenimas per vieną dieną apsivertė aukštyn kojomis. Ji niekada netikėjo, kad vyras, su kuriuo nugyveno daugiau nei pusė savo gyvenimo, staiga pareikš, kad jų santuoka „atšalo“, o kartu ir atvėso jausmai jai. Megė tikėjosi visko,- bet tik ne to, ką jai vieną dieną pasakys vyras... Man patiko stebėti Megės gyvenimą iš šalies, stebėti jos virsmą vėl į laimingą moterį, kuri vėl pradėjo siekti savo svajonių. Tai tik įrodo, kad niekada nėra vėlu atsigręžti į save ir vėl „atgaivinti savo vidinį vaiką“. Kartais gyvenimas mums suteikia nesėkmių tam, kad suprastume, kur išklydome iš kelio.. Man patiko. Lengvas pasakojimas tikrai įtraukė, nors ir tikrai b

  Kristin Harmel „Užmaršties saldumas“   Tai jau buvo trečioji autorės skaityta knyga ir tikrai galiu drąsiai sakyti, kad šios autorės knygos man labai patinka. Nors „Užmaršties saldumas“, palyginti su kitomis autorės knygomis išsiskyrė tikrai labai saldžia istorija, - man patiko. Net labai. Matyt, būtent to ir reikėjo ramiam vakarui – saldaus atsipalaidavimo po aktyvios ir darbingos dienos. Houpė jau seniai pamiršusi savo svajones, sublogavus senelės sveikatai, perima jos kepinių krautuvėlę, Menkių kyšulyje. Jos močiutės atmintis blėsta su kiekviena diena, tačiau vieną „šviesią“ atminties dieną, ji jai ir savo proanūkei į rankas įduoda sąrašą joms dar negirdėtų vardų ir keistą prašymą „sužinokite, kas jiems visiems nutiko“ Skamva beprotiškai, tiesa? Ir štai čia prasideda visas smagumas.. Pati ši istorija man šiek tiek priminė kitą istoriją – „Dingusi žmona“ – kuo? Kas skaitė,- suprasit. Tikrais faktais paremtos knygos mano „varikliukas“, tad be abejonių, kad ir kokia knyga

  Stephen King „Apie rašymą“   Rašymas – viena įdomiausių meno sričių, žadinančios ne tik fantaziją, bet ir patį žodyną. O kas gali būti geriau, nei išgirsti(perskaityti) apie rašymą iš pačio įsimintiniausio kūrėjo – Stephen‘o King‘o? Ši knyga pažadino mano smalsumą. Pripažinkim, ne kiekvienas sukurtų tokią istoriją, kur monologas tęsiasi visą kūrinį. Kur riba tarp tikra ir nerealu – ištirpsta kaip ledai rankoje , karštą vasaros dieną. Ir štai aš perskaičiau pirmąją ir vienintelę negrožinę autoriaus knygą, nors su rašymu neturiu nieko bendra, tačiau oj kaip man įdomu ! Pirma knygos dalis, kur autorius pasakoja koks buvo jo asmeninis kelias į rašytojo karjerą – buvo man pati įdomiausia. Nenustebinsiu tokiu prisipažinimu, nes visgi, tikras istorijas myliu labiau, nei teoriją apie amatą, kuriuo neužsiimu. Tačiau ir kitos knygos dalys buvo įdomios, nors tiesa, į jas įsijausti sekėsi kiek sunkiau, bet vos įsitraukus – staiga ir baigėsi. Man patiko. Nuo biografijos iki rašymo sub

 Steve Cavanagh "Gynyba" Nors pradžioje netryškau entuziazmu šiai knygai, vėliau nesugebėjau nuo jos atsitraukti. Buvo velniškai gerai! Tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai. Niekada kaip ir nebuvau didelė teisinių temų mėgėja, o ir knygose mėgstu kraują kaitinančią įtampą, tačiau knygoje "Gynyba" man visko buvo daugiau nei pakankamai. O kaip aš pamilau pagr. veikėją Edį Fliną! Nors galbūt, aš jaučiu silpnybę sukčiams? Man jie visada atrodydavo kaip kokia egzotika: paslaptingi ir nenuspėjami. Ir patikėkite manimi, būtent tai ir gavau. Autorius kaip iš kokio bedugnio maišo vis traukė ir traukė netikėtus posūkių vingius: tai teisines spragas, tai "akių dūmimus" ar tiesiog meistriškai greitai susuktas idėjas, vis pakeisiančias įvykius. Meistriška! Tačiau tikrai suprasčiau ir tuos (jei atsirastų), kuriems knygoje rasis "kažko čia trūksta" jausmas. Nors pati to nepajaučiau, bet tikiu, kad mėgstantiems ypač daug veiksmo, čia gali jo kiek pritrūkti. O

  Claire Vigarello „Kaip gimsta herojės“   Norėjau šią knygos apžvalgą pradėti žodžiais „ aš šios knygos nekenčiau ir tuo pačiu ja žavėjausi“, tačiau sustojau ir susimąsčiau „ o esu jau skaičiusi tokią knygą, kuri keltų tokias dvilypes mintis?“ atsakymas būtų – ne. Tad.. Tai pirmoji mano skaityta knyga, kurios vietomis negalėjau pakęsti. Vietomis ją mylėjau... Tada vėl nekenčiau, o pabaigoje ir likau nesupratusi – tai ji man labiau patiko, ar ne? Autorė pasirinko labai klišinį veikėjos aprašymą: nusivylusi ir „nuvytusi“ Silvija, išgyvenanti visą jausmų jūrą: savo vyro depresijos epizodus, paauglius sūnus, nemylimą darbą ir jos nepakenčiamą bosą, ir kad to dar nebūtų maža – didelį viršsvorį, kuris ne tik jau kelia sveikatos problemų, bet ir tampa kaip skydas, tapti nematoma visur, kur tik ji pasirodo. Ir čia aš pasiklydau „mane erzina“ ir „man patinka“ labirinte: Silvijos personažas labai aštrus, kur nėra matomos ribos tarp gera ir bloga, ji viską mato tik vienaip – juodai.

Mattias Edvardsson "Geri kaimynai" Pirmąją šios istorijos dalį skaičiau jau kiek daugiau nei prieš dvejus metus, tad kad ir kaip norėčiau, lyginti šių dviejų kūrinių jau nebegalėčiau - įspūdžiai jau senokai išdilę iš atminties.. "Geri kaimynai" - nukelia į naujos istorijos pradžią: Mikelis ir Bjanka persikrausto į naują kaimynystę, kuri turėtų jiems atstoti naujo gyvenimo pradžią.. tačiau anaiptol maža, artima kaimynų bendrystė ne visada atnešą vien gerus įvykius.. Nepasakyčiau, kad ši istorija mane pakerėjo. Nepasakyčiau, kad ji man patiko ar ne: vargo nejaučiau, gana greitai vienas skyrius keitė kitą, o ir "kaltininkų" ir kaltinimų vienas kitam su kiekvienu puslapiu ne mažėjo, o tik augo.  Nemanau, kad to reikėjo. Nemanau, kad sprendimas ištęsti istoriją buvo veiksmingas ir būtinas. Tačiau gal tokia ir buvo autoriaus mintis? Parodyti skaitytojui kiekvieno veikėjo abi puses: ir gerąją ir blogąją, kad tik pats skaitytojas nuspręstų, kuris veikėjas yra kuri