NemNemPhoto.eu

  Carley Fortune „Vasara po vasaros“   Nors ir nesu saldžių istorijų mėgėja, šis knygos pasirinkimas manęs nenuvylė. Patiko. Graudino. Vietomis prajuokino ir net pykdė. Bet mėgavausi knyga ir jos ypač saldžiarūgšte istorija. „Vasara po vasaros“ – dvejų dalių istorija (dabartis ir praeitis) apie dviejų paauglių nepauglišką meilę, ateities planus ir nieko nebenustebinsiu pritaikydama visiems žinomą posakį : Žmogus planuoja, O Dievas juokiasi. Graži autorės C.Fortune sukurta istorija, nukelianti skaitytoją į vasarnamį prie ežero, kur daugybė saulės, vandens ir gamtos. Ir trys, nepaprasti veikėjai – Persefonė, Semas ir jo vyresnėlis brolis – Čarlis. Niekada nemaniau, kad tokia naivi vaikiška meilė gali man taip patikti. Įsijaučiau į istoriją to pati nepajusdama. Tačiau pati knygos pabaiga man pasirodė perdėtai dramatiška, todėl dėl pačios knygos išbaigimo, knygos įvertinimas šiek tiek pakito. Manau, kad knyga patiks seilės-meilės mėgėjams ir aštresnių sekso scenų mėgėjams. Čia

  Kim Michele Richardson „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“   Tai be abejonės pirmoji knyga, pasakojanti jautrią ir artimą patyčių temą tarp spalvotųjų. Šįkart – mėlynodžių žmonių, rasizmą. Apie mėlynodžius jau esu girdėjusi jau anksčiau, kad praeitame amžiuje buvo toks genetinis sutrikimas, kai žmonių oda įgaudavo mėlyną spalvą. Nors prisipažinsiu, iš pradžių nejaučiau knygai tokios traukos ir prijautimo, kaip galėjau tikėtis, nors tokios temos kaip patyčios ir rasizmas – mane viena iš labiausiai sukrečiančių ir dominančių temų knygose. Tačiau šįkart net įpusėjusi knygą, maniau, kad ji man bus verta geriausiu atveju 4 žvaigždučių. Iki kol pasiekiau paskutiniąją knygos dalį.. O tada apie knygą visiškai pakeičiau nuomonę: nesuskaičiuoju kartų, kiek liejau ašaras, kiek piktinausi blogų žmonių blogais sprendimais, kiek kartų aikčiojau ir dūsavau. Nepaprastai skaudi, tačiau tuo ir TIKRA knyga. Sunku suprasti, kiek neapykantos, neišprusimo ir blogio gali slypėti žmonėse. Kraupau. L

Alice Feeney "Akmuo popierius žirklės" Autorės kurti pasakojimai jau plačiai pagarsėję kaip nenuspėjamos siužeto istorijos, kur perskaitęs paskutinį knygos sakinį, pradedi abejoti viskuo, ką jau perskaitei. Ne išimtis ir ši knyga – „Akmuo, popierius, žirklės“. Jau nuo pat pirmojo puslapio autorė vilioja skaitytoją į painų voratinklį, mėgindama sugundyti šiurpą keliančiais siužetais, nerimą auginančia vieta ir mįslinga praeities istorija. Nuo pat pradžių tikėjausi kažko kitokio: nustebinančio ir netikėto, tačiau tai ką gavau, buvo visai kas kita. Daugiau. Mįslingiau. Šiurpiau. Ponas ir ponia Raitai laimi išvyką į Škotiją, kur atokiai nuo visų turėtų praleisti savaitgalį, vardan jųdviejų santykių pagerinimo. Darbas ir aistra rašymui Adamui atima visą laiką, tad nenuostabu, kad jo žmona jaučiasi atstumta. Galbūt vienas savaitgalis ir nepadės susigrąžinti prarastų glaudžių santykių, tačiau jei nepamėginsi – niekada nesužinosi, ar tai gali padėti.. O štai čia ir prasideda visas įd

Karen McQuestion - "Mergaitė mėnesienoje"   Kaip jūs reaguotumėte, jei  pas kaimynus, vidury nakties pamatytumėte mažą mergaitę, plaunančią indus? O jei jūsų kaimynai net neturi mažų vaikų? „Mergaitė mėnesienoje“ –  įtempto siužeto romanas, kuris ne tik skatina nepasitikėti aklai aplinkiniais, bet ir moko, kad net ir blogiausi gyvenimo klystkeliai gali atvesti į doros kelią. Kad jūs žinotumėt, kaip man patiko Mija,- ta neįtikėtinai pilna tyrumo mergaitė, kurios gyvenimas anaiptol ne rožėmis klotas, o jos naujasis draugas Jakobas taip pat kėlė šilčiausius jausmus, nes nepaisant aplinkos, kurioje abu auga, jie vis dar išsaugoję savo žmogiškumą ir viltį, kad kada nors viskas taps daug daug geriau. Paskutiniu metu, kad ir kaip man patinka skaitomos knygos, aprašyti jas tampa vis sunkiau, tad iš karto atsiprašau už  nedaugžodžiavimą. Man patiko. Tiek veikėjai, tiek pati istorija, kuri ir stebino ir pykdė...Jei ieškote lengvos, bet dėmesį prikaustančios istorijos – ši kny

  Bonnie Garmus „Chemijos pamokos“   Kartais skaitant knygą, pasijauti jai artimas. Jauti stiprų artumą pasakojamai istorijai, prijauti jos jausmams ir mintims. O pabaigus skaityti knygą jauti, kad tai TA KNYGA. Taip man nutiko su šia knyga – Chemijos pamokomis.   Nežinau net ką parašyti apie ją. Atrodo, visus jausmus išverkiau jau vakar, ją skaitydama. Tai buvo stipriausia šių metų knyga, nes per visą knygą nebuvo nei akimirkos kai būtų buvę lengva ją skaityti. Tokios liūdnos ir slegiančios istorijos seniai jau neteko skaityti.   Tuo pačiu, dėl išskirtinių autorės sukurtų veikėjų, šią knygą priskirčiau prie „knygų keistuoliai“ kategorijos. Tik nežinau kuris jų buvo keisčiausias : Elizabetė ar Kalvinas. Taip pat, nežinau kuris veikėjas man patiko labiausiai : Šešios trisdešimt (šuo) ar Elizabetės dukra Mad.   „Chemijos pamokos“ – pasakojimas apie kovą už save ir savo įsitikinimus, savo gyvenimą ir savo talentus. Tai puikus įrodymas (ir priminimas) kiekvienam mūsų, kad p

Diane Chamberlain "Paskutinis namas gatvėje" Chamberlain kūryba man iš dalies primena J. Picoult kuriamas istorijas. Abi autorės pateikia aktualias temas ir pateikia žadą atimančias istorijas. „Paskutinis namas gatvėje“ – ne išimtis. Čia autorė labai tikroviškai pateikia pilietinių teisių gynėjų (SCOPE) kasdienybę 1964-aisiais metais, kaip vietiniai gyventojai (baltieji) priima kitų (juodųjų) teisę balsuoti, ar net bendrauti tarpusavyje. Nors ir prabėgo jau daugybė metų, net ir turint pasaulyje ne pirmą juodaodį prezidentą ar aukšto rango valstybės tarnautoją, nesantaika tarp šių rasių vis dar jaučiama ir galutinai nepranykusi, todėl ši knyga, mano akimis, ypač reikalinga ir šiai dienai. Keila – nuostabi ir gerai žinoma architektė, kuri po vyro mirties, atsikrausto su dukrele į su vyru kartu pastatytą namą, tačiau ramybę čia drumsčia praeities šešėliai,- Keilai grasinama susidoroti, jei ji tikrai ten atsikraustys gyventi. Galiausiai, vos įsikėlus į naujus namus, pradeda vykti

 Mark Edwards "Viešnagė" Gluminantis. Piktinantis ir net vietomis šlykštus kūrinys. Pradžia žadėjo daug gero: tekstas pilnai užpildantis istoriją, kuris kelia įtampą į patį aukščiausią tašką. Ir nors tikrai jauti,  kad tuoj tuoj bus KAŽKAS LABAI BLOGO, negali liautis skaityti, kad ir kaip vietomis buvo šlykštu. Tikriausiai daugumą papiktinsiu žodžiu „šlykštu“, tačiau mano žodyne nėra giminingo tam žodžio:  kai kurie veikėjai neturi moralinio kompaso kaip sakoma – pas juos nėra gera- bloga svarstyklių kaip pas daugumą. Čia autorius žongliruoja priešais skaitytojo akis gėrio ir blogio jėgomis, kol galiausiai viena pusė to laimi. „Viešnagė“ – kraupiai tikroviška istorija apie vienos šeimos demonus. Kaip jau minėjau vakar, aš juos vadinau psichopatais, nes nesuradau geresnio jiems tinkančio žodžio. Baisu net įsivaizduoti baisesnę šeimą, nei ši – Robinsonų. Tačiau galiausiai knygos kulminacija mane nuvylė. Taip, tikrai nustebino, tačiau tikrai ne gerąja prasme. Pritrūko lo