Mark Edwards "Viešnagė"
Gluminantis. Piktinantis ir net vietomis šlykštus kūrinys.
Pradžia
žadėjo daug gero: tekstas pilnai užpildantis istoriją, kuris kelia įtampą į
patį aukščiausią tašką. Ir nors tikrai jauti,
kad tuoj tuoj bus KAŽKAS LABAI BLOGO, negali liautis skaityti, kad ir
kaip vietomis buvo šlykštu.
Tikriausiai
daugumą papiktinsiu žodžiu „šlykštu“, tačiau mano žodyne nėra giminingo tam
žodžio: kai kurie veikėjai neturi
moralinio kompaso kaip sakoma – pas juos nėra gera- bloga svarstyklių kaip pas
daugumą. Čia autorius žongliruoja priešais skaitytojo akis gėrio ir blogio
jėgomis, kol galiausiai viena pusė to laimi.
„Viešnagė“ –
kraupiai tikroviška istorija apie vienos šeimos demonus. Kaip jau minėjau
vakar, aš juos vadinau psichopatais, nes nesuradau geresnio jiems tinkančio
žodžio. Baisu net įsivaizduoti baisesnę šeimą, nei ši – Robinsonų.
Tačiau
galiausiai knygos kulminacija mane nuvylė. Taip, tikrai nustebino, tačiau
tikrai ne gerąja prasme. Pritrūko logikos, pati „aukščiausia“ knygos vieta,
kuri turėjo duoti daugiausiai paslapties ar ko netikėto – nuskambėjo kaip iki
galo neapgalvota komedija, kuri man sugadino bendrą vaizdą. O dar pridėjus ir
tai, kad nuo pat pradžių jau jautėsi kas iš jų visų pats blogiausias – nepaliko
pabaigoje „wow“ įspūdžio. O kaip gaila...
Tačiau pati
knyga turi savo šarmo. Šiurpių ar erzinančių vietų, kurios skaitytoją „užkabina“
ir nebepaleidžia. Rekomenduočiau ją skaitytojams, kurie yra pakantūs pernelyg
gerų veikėjų atžvilgiu. Pasišiurpinimas garantuotas.
Komentarai
Rašyti komentarą