Mark Edwards "Viešnagė"

Gluminantis. Piktinantis ir net vietomis šlykštus kūrinys.

Pradžia žadėjo daug gero: tekstas pilnai užpildantis istoriją, kuris kelia įtampą į patį aukščiausią tašką. Ir nors tikrai jauti,  kad tuoj tuoj bus KAŽKAS LABAI BLOGO, negali liautis skaityti, kad ir kaip vietomis buvo šlykštu.

Tikriausiai daugumą papiktinsiu žodžiu „šlykštu“, tačiau mano žodyne nėra giminingo tam žodžio:  kai kurie veikėjai neturi moralinio kompaso kaip sakoma – pas juos nėra gera- bloga svarstyklių kaip pas daugumą. Čia autorius žongliruoja priešais skaitytojo akis gėrio ir blogio jėgomis, kol galiausiai viena pusė to laimi.

„Viešnagė“ – kraupiai tikroviška istorija apie vienos šeimos demonus. Kaip jau minėjau vakar, aš juos vadinau psichopatais, nes nesuradau geresnio jiems tinkančio žodžio. Baisu net įsivaizduoti baisesnę šeimą, nei ši – Robinsonų.

Tačiau galiausiai knygos kulminacija mane nuvylė. Taip, tikrai nustebino, tačiau tikrai ne gerąja prasme. Pritrūko logikos, pati „aukščiausia“ knygos vieta, kuri turėjo duoti daugiausiai paslapties ar ko netikėto – nuskambėjo kaip iki galo neapgalvota komedija, kuri man sugadino bendrą vaizdą. O dar pridėjus ir tai, kad nuo pat pradžių jau jautėsi kas iš jų visų pats blogiausias – nepaliko pabaigoje „wow“ įspūdžio. O kaip gaila...

Tačiau pati knyga turi savo šarmo. Šiurpių ar erzinančių vietų, kurios skaitytoją „užkabina“ ir nebepaleidžia. Rekomenduočiau ją skaitytojams, kurie yra pakantūs pernelyg gerų veikėjų atžvilgiu. Pasišiurpinimas garantuotas.