Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Alice Feeney "Akmuo popierius žirklės"



Autorės kurti pasakojimai jau plačiai pagarsėję kaip nenuspėjamos siužeto istorijos, kur perskaitęs paskutinį knygos sakinį, pradedi abejoti viskuo, ką jau perskaitei. Ne išimtis ir ši knyga – „Akmuo, popierius, žirklės“.

Jau nuo pat pirmojo puslapio autorė vilioja skaitytoją į painų voratinklį, mėgindama sugundyti šiurpą keliančiais siužetais, nerimą auginančia vieta ir mįslinga praeities istorija.
Nuo pat pradžių tikėjausi kažko kitokio: nustebinančio ir netikėto, tačiau tai ką gavau, buvo visai kas kita. Daugiau. Mįslingiau. Šiurpiau.

Ponas ir ponia Raitai laimi išvyką į Škotiją, kur atokiai nuo visų turėtų praleisti savaitgalį, vardan jųdviejų santykių pagerinimo. Darbas ir aistra rašymui Adamui atima visą laiką, tad nenuostabu, kad jo žmona jaučiasi atstumta. Galbūt vienas savaitgalis ir nepadės susigrąžinti prarastų glaudžių santykių, tačiau jei nepamėginsi – niekada nesužinosi, ar tai gali padėti..
O štai čia ir prasideda visas įdomumas: knygos detalės ir verčia abejoti, ir skatina bristi gilyn į ją, norint suprasti kas dedasi. Jausmas apima, lyg būtų žaidžiama katė – pelė žaidimą, kur nesuprasi kuris jų blogiukas, o kuris viską tik simuliuoja...

Sukurti istoriją, kurioje iki pat pabaigos neaišku, kuris yra kuris – reikia didelio talento. Autorė jį turi, jau nebeabejoju. Jei ieškote įtraukiančios ir šiurpuliukus keliančios istorijos – ši knyga parašyta būtent jums.

Leidykla "Balto" #dovana #reklama


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg