NemNemPhoto.eu

  Alfred Adler „Žmogaus pažinimas“ Kad žmogaus smegenys-   unikaliausias žmogaus organas – žino ir esa girdėję bene kiekvienas, tačiau nei per žingsnį neatsilieka kitas unikalus žmogaus bruožas   - jo asmenybė. Tikriausiai daugelis esate girdėję mintį, kad neužtenka viso gyvenimo, kad pažintum žmogų. Tačiau būtent paskaitos ir knygos apie įvairius (kartais gana šabloniškus) žmogaus elgesio aspektus, bruožus ar „gyvenimo scenarijus“ , gali padėti bent dalinai suprasti, kodėl vieni žmonės tam tikromis gyvenimo situacijomis kaunasi, o kiti – bėga. Apie tai ir dar daugelį kitų „veiksmų“ (o gal scenarijų?) pasakojama ir šioje knygoje. „Žmogaus pažinimas“ – man buvo knyga tikras iššūkis, nes dėmesio – ji parašyta gana moksliškai – tad reikės ypatingo susikaupimo jai skaitant, kad suprastumėt ir nepraleistumėt vienos ar kitos autoriaus minties ją skaitant. Pats knygos pateikimas man patiko, nes visa suteikta informacija apima visus gyvenimo lygius(amžių): nuo kūdikystės iki suaugusi

Chris Carter "Šešėlis naktyje" Žiauriomis istorijomis tituluojamas  Chris   Carter  tik  trečiąja  dalimi privertė mane nustebti. O jis tikrai moka kurti siaubingas istorijas! Nors daugumą autorius  gąsdina  savo žiaurumu alsuojančiomis istorijomis, mane žavi visai kas kita – nusikaltėlių portretai, jų gyvenimo istorijos ir to pasekmės. Tai mane kaskart traukia skaitant  Carter  knygas. Psichologija, kurios knygose yra daugiau nei pakankamai. Robertas  Hanteris  ir vėl gauna progą atsiskleisti savo talentui- išnarplioti mįsles, kurias užminė nusikaltėlis, grobiantis ir itin žiauriai „nulinčiuojantis“ savo aukas. Kodėl jos? Kodėl jis elgiasi taip ypač žiauriai su visiškai svetimomis moterimis? Nors prisipažinsiu, pati pradžia man buvo gana.. silpna. Tačiau nuo knygos vidurio istorijos jau pagrobė mano dėmesį ir nebepaleido iki pačios pabaigos. Gal pats metas imti ketvirtą dalį? Kuri dalis buvo jums pati geriausia?  

  Ieva Vill “Pa žadink mane“   Šį atsiliepimą rašau jau praėjus kokiai savaitei po to, kai užverčiau paskutinį knygos lapą, tad įspūdžiai apie knygą jau gerokai nublanko. Dar gerai pamenu pirmąją mintį, kuri neapleido mano minčių, vos pradėjus skaityti „ tai tikrai lietuvių autorė? Koks gražus ir vientisas minčių dėstymas“ Ir tikrai, man labai patiko pats tekstas: sklandus, vaizdus ir toks gyvas. Tačiau pati knygos istorija man buvo kaip iš trijų dalių, kurios deja, man niekaip „nesusirišo“ į vieną visumą. Skaičiau begales atsiliepimų ir praktiškai sutinku su visomis kitų apžvalgininkų nuomonėmis, kad vietomis buvo lyg paskubėta išrutulioti istoriją, vietomis buvo pateikta per mažai detalių, o trilerio elementai man apskritai buvo neįtikinami. Tačiau man patiko pati knygos mintis, tai, ką norėta autorės pasakyti apie draugystę, kūno formas, kompleksus, sunkią vaikystę, kerštą ir pačią meilę, tačiau – pasikartosiu- nepilnai tai išrutuliota.

  Suzanne Simard „Miško Išmintis“   Nepamenu kada taip ilgai kankinausi prie vienos knygos. „Kankinausi“ – gana tikslus apibūdinimas knygos, kuri nors ir slepia labai įdomią istoriją, papasakota taip sausai, kad visas knygos įdomumas nublanksta. Patikėkit mano žodžiu – kas prijaučia gamtai ir kam įdomu viskas, kas susiję su gamta (tarp jų ir man), turėtų patikti Suzanne gyvenimo istorija, pradedant tuo, kad nuo vaikystės augo tarp medžių ir visa jos šeimos linija susijusi su gamta ir miškuose dirbančiais giminaičiais, Baigiant jos įsidarbinimu miškų kirtimo kompanijoje, kurioje jos darbas – atsodinti tai, kas iškirsta, bet ne tam, kad „atstatyti gamtos pusiausvyrą“, bet tam, kad tai atitiktų teisines normas įmonei. Ir tikrai, labai įdomu sužinoti tokių verslu užkulisius, sukčiavimo ir „įstatymų apėjimo“ istorijas, tačiau.. Kankinausi iki nebegalėjimo, kaip autorė viską pasakoja. Nežinau ar apibūdinimas „sausas pasakojimas“ yra ypač tikslus, tačiau gyvybės tame irgi nejaučiau. A

Edgar Rai  "Askona" Nepasakyčiau, kad Remarko kūriniai man būtų ypač artimi, tačiau pati jo asmenybė turi kažkokią paslaptingą trauką. Todėl kai pamačiau, kad leidykla išleis šią knygą – Remarko tremties metus prie  Madžorės  ežero- Iš karto jos panorau. „Askona“ pagal tikrus faktus sukurtas pasakojimas apie rašytojo Remarko gyvenimą, kai dėl prastos Vokietijos padėties, jis buvo ištremtas gyventi į Šveicariją, kur prasideda visas tikras, nesuvaidintas rašytojo naujo kūrinio „trys draugai“ kelias. Šis romanas puikiai atvaizduoja rašytojo gyvenimą „tremtyje“, kai sava šalis sudegina tavo kūrinius, prievarta ar grasinimais bando įkalbėti grįžti ten, kur „tavo vieta“, tačiau net nesi ten laukiamas. Gana lėtas, bet lengvai skaitomas kūrinys nukels į politinius neramumus, kurie įtakoja tuometinių menininkų gyvenimus: jų sielvartą, nerimą ir dažnai alkoholiu nuplaunamą depresiją. Knygą skaitėme kartu su tėčiu. Abiems patiko šis tikrumu alsuojantis  kūrinys , kurį vietomis net sunku

  Marie Kondo „Tvarkingų namų stebuklas“   Niekam ne paslaptis, kad namai yra mūsų „saugusis uostas“, kuriame ne tik jaučiamės saugūs, bet ir kuriame praleidžiame didžiausią dalį savo gyvenimo. Tad viskas aplink mus, namuose, turi būti tvarkinga. Pakelkite rankas, kurių namuose vyrauja ideali tvarka? Va čia ir visa esmė... Ši knyga jau daugelį metų yra populiarumo viršūnėje ir visi forumai skamba kaip „KonDo“ tvarkymosi menas yra visiškas atradimas, sukursiantis namuose idealią tvarką ir darną. Leidykla perleido šią knygą, tad net nedvejojusi užsinorėjau sužinoti „savu kailiu“ kuo ji tokia ypatinga. Pasirodo, tik ne man...  Pati „KonDo“ sistema logiška, konkreti ir verta dėmesio, tačiau pats knygos pateikimas man kiek „išpūstas“ reikalas. Skaitant pavargdavau nuo daugybės autorės sakinių, kurie visi realiai sako vieną ir tą patį. Iš 200psl knygos, lengvai galima būtų išbraukti pusė tiek ir pridėti vaizdingų paveiksliukų, pavz: kaip tinkamai lankstyti rūbus. Būtų daug naudin

  Annie Ernaux „ĮVYKIS“   Tai tema, apie kurią   retas išdrįsta viešai kalbėti, o juolab – parašyti knygą. Tai tema, kurią „prilaiko“ plonytis siūlelis, skiriantis nuo pagarbos iki pasišlykštėjimo. Tad ir aš nedrįstu drąsiai narplioti knygos, lyg turėčiau tam teisę. Jos neturiu. Tačiau tikiu, kad dar daugelis gyvena ta mintimi, kad nesvarbu kas – vaikas turi gimti. Autorė pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuomet būdama 23-ejų pasijuto pastojusi, tačiau nei laikas, nei aplinkybės neleido galvoti apie vaiko pasilikimą. Vaikelio reikėjo atsikratyti. 1963-siais, abortai buvo draudžiami, tad jau nereikia pasakoti, su kokiais klystkeliais ir pavojais autorei teko susidurti, kad netektų tos ką tik susikūrusios gyvybės. Nors nuo pat pradžios, ši mažytė ir plonytė knygelė manęs „nepagavo“. Nejaučiau jokio „ryšio“: nei supratimo, nei abejonių,- nieko. Tačiau pasiekus knygos vidurį pradėjau suprasti autorės balsą. Skaudu, žiauru ir neteisinga tai, ką teko patirti ne tik jai, bet ir d