NemNemPhoto.eu

  Ilona Madelaine „Nuodas“   Tikras malonumas skaityti knygą, kurios autorės humoro jausmas toks pat, kaip ir mano. Nežinau kiek kartų kikenau skaitydama knygą, bet garantuotai netilptų suskaičiuoti nei ant rankos, nei ant kojų pirštų. Tad ir knygą perskaityti ilgai netruko, tik du vakarus. Nors nesu itin didelė lietuvių rašytojų kūrinių skaitytoja, šiandien drąsiai sakau, jei autorė išleis naują knygą – skaitysiu ir ją be jokių abejonių. Man patiko kalbos išskirtinumas: visi kaimiški išsireiškimai, įmantresni žodžiai.. Tikrai meilę savo kalbai atgaivina. O ir pati istorija nėra kaip pagal kokį šabloną, kas kartais pasitaiko: čia Elzė grįžta į gimtinę ir iškart šoka į kaimiškus batus. Dieve, kaip gražu ! Visi tie laumi ški epizodai knygoje kaip magija kokia. Ypač mano vaizduotei, kuri ne tik atgaivina norą greičiau grįžti į savo kūrybinę erdvę, bet ir vaizdžiai apipavidalina kiekvieną veikėją, kurie visi alei vieno tokie įdomūs, kad ilgai iš galvos neišdils.  

  A.R.Torre “Pra žūtingos mintys“ Ir kur aš buvau anksčiau, jei tik dabar perskaičiau šią knygą? !   Man labai patiko įsisukti į veiksmą, kartu su šiais keturiais psichopatais. Galbūt iš šalies tai skambės labai drąsiai, bet patikinu jus, autorė taip gerai susuko istoriją, kad atrodo lyg pats joje dalyvautum. O ir pati istorija labai gyva, įtraukianti, kaip ir sukurti knygos veikėjai – visi alei vieno turi savo paslaptingumo, kuris traukia kaip magnetas. Nors.. Akyliausio skaitytojo gal ir neapgaus, tačiau kiekviena praleista akimirka prie šios knygos – bus kaip magija. Knygos istorija sukasi apie dvi visiškai skirtingas poras: Ket ir Viljamo Vintrop‘ų ir Ninos ir Meto Raideriu, kurie vieną dieną tampa kaimynais, kuriuos skiria vos nedidelė tvora, tačiau Nina turi ir kitą planą: būti ne tik kaimynė ir Viljamo nauja įmonės darbuotoja, bet ir naujoji jo meilužė. O štai čia ir prasidėjo visas smagumas: tiek Nina , tiek Ket iš pirmo žvilgsnio – dvi bauginančios psichopatės, kovoj

  Douglas Stuart „Šugis Beinas“ Sunku net įsivaizduoti, kokį sunkų gyvenimą patiria vaikai, augdami alkoholikų tėvų šešėlyje. Tą amžiną kasdienę baimę grįžti į namus, kuriuose gali laukti bet kas: pagiriota mama, apatiška savo vaikams, ar emocionali mama, kuri žada keistis, bet niekada pažadų netesi. Nežinau kodėl autorius nusprendė knygą pavadinti „Šugis Beinas“, kai visą „knygos eterį“ pasisavino Agnesė. Pradžioje dar jaučiau jai gailestį : nors ir daugybė kartų skaudinta, palikta ir apleista, ji bent turėjo stiprybės aukštai iškelti galvą ir „atrodyti geriausiai, kaip tik gali“, tačiau vėliau visa knygos klampi ir tamsi istorija, nusinešė ją kartu su savimi.. Hju (Šugis jaunesnysis) kartu su broliu ir seserimi, persikrausto į atokų priemiestį, kuris savo skurdumu palaužtų kiekvieną sveiką sielą. Ne išimtis ir Agnesė, jau skęstanti alkoholio liūne, čia ji – tik dar labiau įklimsta į tą tamsią prarają, kur vieną po kito praranda ne tik save, bet ir savo šeimą. Badavau kartu su Š

Admirolas William H.McRaven „Herojaus kodas“   Galbūt ši knyga ir nėra žadą atimanti, tačiau turinti savo žavesį. Autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą ir tuo labiau – neieško žodžio kišenėje.. Trumpa, plonytė ir konkreti knygutė – tai skaitinys vienam prisėdimui, kurį siūlyčiau paskaityti kiekvienam, kad pasisemtumėte vilties, gerų norų ir suprastumėte, kad gražiausi pasaulio dalykai – tai paprastos kasdienės smulkmenos. Man labai patinka tikros istorijos. O dar labiau, herojiški paprastų žmonių poelgiai, pakeisiantys „nusistovėjusią pasaulio tvarką“. Ką   turiu omenyje? – paskaitykit knygą, suprasit.  

  Hannah Kent „Atsidavimas“   Nesu didelė fantastikos, religijos ar labai senų laikų istorijų   mėgėja. Pirmąją autorės knygą „Gerieji žmonės“ užverčiau vos pradėjusi skaityti. Tačiau ši knyga mane maloniai nustebino. 1836metų Prūsija. Hanė vos 15-tos, tačiau jau turi tvirtą ryšį su ją supančia gamta. Ji girdi jai giedant pasaulį. Tačiau tokia nepaprasta gamtos dovana jai skaudžiai „pakiša koją“– mergaitei sunku susirasti draugų. Iki kol atvyksta ji – Tėja. Nors galbūt tokios didelės meilės šiai knygai nebūčiau patyrusi, jei ne ta stipri, nuožmi ir nesavanaudiška dviejų merginų meilė. Tik ji mane vedė lengvai per knygos puslapius, masino be gailesčio versti lapus ir stebėtis tokia gražia ir tyra autorės sukurta meile. Nekartą ir išliejau ašarą, nuplaudama kiekvieną prarastą sielą, neteisybės kartėlį ir taip pagerbdama tuos netikrus, bet man tikrų tikriausiais tapusius   knygos veikėjus. Buvo liūdna. Skaudu. Ir žadą ne kartą atėmė.. Tačiau visą pajaustą skausmą atpirko atsid

 Gianluca Gotto "Tikrai nutiks kas nors nuostabaus" Tie, kurie sako, kad savigalbos knygos ne jiems, aš sakau, kad jūs tiesiog neradote dar savo knygos. Nors prisipažinsiu, kad vos pradėjusi skaityti šią – pirma mintis buvo, kad ji labai primena „Dievas visada keliauja incognito“, o pastarąją aš užverčiau vos pradėjusi skaityti. O bet tačiau, ši knyga – „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ man buvo atgaiva sielai ir protui. Suprantu tuos, kurie nemėgsta tokių knygų, kur visa autoriaus išmintis susukta į istoriją, kuri neva turėtų pakeisti skaitytojo gyvenimą. Taip nebūna. Nors tvirtai to teigti irgi negalėčiau.. o gal būna stebuklų? Tačiau man ši knyga nuo visiško abejingumo istorijai ir akių vartymo pasikeitė į tokią istoriją, kuri ilgam išliks ne tik atmintyje,, bet ir sieloje. „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ – gili ir tyra knyga apie savęs atradimą, kai jau manaisi esąs dugne. Neabejoju, kad dauguma jūsų yra patyrę stiprių nuopuolių, po kurių negalėjote pamesti

                   Stephen King „Jei bus kraujo“   Stephen King yra tas autorius, kuris niekada nenuvilia, jo kūryba priverčia susimąstyti apie kiekvieno mumyse esančią galią ir, kaip dauguma pasakytų, su siaubo elementais. Nors dėl pastarojo dar nesu įsitikinusi. Siaubo karaliumi tituluojamas autorius man labiau išsiskiria savo lakia vaizduote ir labai plačiu žodynu, nei siaubu, tačiau tai tik mano nuomonė, susidaryta dar iš labai kuklaus jo skaitytų knygų repertuaro.. „Jei bus kraujo“ – tai keturių apysakų rinkinys, kurį sudaro kūriniai: „Jei bus kraujo“, „Pono Harigano telefonas‘, „Čako gyvenimas‘ ir „Žiurkė“. Labiausiai man patiko „Pono Harigano telefonas“, nes šioje apysakoje vėl pagrindinį vaidmenį atlieka vaikas: jaunas, kiek per daug naivus jaunuolis, susidraugavęs su atsiskyrėliu kaimynu, ponu Hariganu, ir kartu sukūrę stiprią tarpusavio draugystę, pasitelkiant išmaniąsias technologijas.O žinoma, kaip gi be fantastikos ir šiurpuliukų? O jų tikrai yra ! Nor ėčiau jums p