Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

  Miranda Cowley Heller „Popieriniai rūmai“   Sako, kad meilę nuo neapykantos, skiria vos vienas žingsnis. Mano atveju, pradėjau nuo blogiausio- pykčio, skaitant šią knygą. Vėliau pyktį keitė nesupratimas – ką aš čia skaitau??? – o baigėsi tikrų tikriausia meile. Tokia man buvo ši istorija, besislepianti po „Popieriniai rūmai“ pavadinimu. Tikriausiai daugumą skaitytojų suklaidins švelnus ir raminantis knygos viršelis, nes žiūrint į jį – tikiesi ramios ir šiltos istorijos. Tačiau sukluskit būsimieji skaitytojai – knygoje slepiasi atšiauri, skaudi ir labai liūdna, tikrumo pilna istorija apie gyvenimo pasirinkimus ir jų klystkelius. Elė – 50-metė mama, auginanti tris nuostabius vaikus, iš pažiūros, ištekėjusi už puikaus vyro ir gyvenanti gerą ir daugelio išsvajotą gyvenimą. Tačiau jos gyvenimo istorija tokia pati, kaip šios knygos viršelis- iš pirmo žvilgsnio, - viskas gražu akiai, tačiau po gražiu viršeliu, slepiasi skaudūs gyvenimo pasirinkimai ir „saugi“ santuoka. Elė užtekėj
Bill O’Reilly ir Martin Dugard  “Sunaikinti mafiją “   Viena iš mano gyvenime mėgstamiausių bruožų yra konkretumas. Nemėgstu per daug kalbų ten, kur jų nereikia. Nemėgstu ilgų sakinių, kur galima pasakyti vos dviejų žodžių junginį, tad ši knyga mane nuo pat pradžių pakerėjo – ji konkreti, nedaugžodžiaujanti ir be galo įtraukianti. Tikriausiai jau dauguma, o gal ir visi esate girdėję apie tokią nepamirštamą porą kaip Bonnie ir Clyde, kurie kartu plėšdavo bankus ir daugybę metų nebuvo už tai nubausti.. Tačiau ši knyga apima ne tik Bonnie ir Clyde‘o istoriją. Ši knyga savyje talpina daugybę nuo XX a. ketvirtojo iki devintojo dešimtmečio, mafijos nusikaltėlių istorijas: tikrą tiesą, kuo garsioji Marilyn Monroe susijusi su mafija, kodėl iš tikrųjų buvo pasikėsinta į Martino Liuterio Kingo gyvybę, ir koks tikrasis mafijos indėlis istorijai ir kultūrai, JAV, XX a. Tad knyga „Sunaikinti mafiją“ – daugybės nusikaltėlių trumpos ir konkrečios istorijos/faktai, kaip jų nusikaltimo keliai p
Jesse Q. Sutanto „Skambink tetoms“ Kokie trys punktai garantuoja gerą knygą? Veikėjai. Įdomūs, unikalūs savo išskirtiniu charakteriu ar mąstymu. Priverčiantys pajusti jiems simpatiją nuo pat pirmos akimirkos, kai autorius juos pristato. Veiksmas, neleidžiantis atsipalaiduoti, keliantis įtampą ir neleidžiantis paleisti šios knygos iš rankų. Arba atvirkščiai – istorija užliūliuoja, leidžia atsipalaiduoti visos knygos metu.. Netikėtumai arba efektinga pabaiga,- prikaustantis skaitytojo dėmesį ir dar ilgai neleidžiantis pamiršti knygos. Gavau viską, iš ko susidaro tikrai įdomi ir nepamirštama knyga, nors prisipažinsiu, tuomet, kai pamačiau, kad ji dar tik bus išleista, knygos viršelis mane gerai supainiojo,- kažkodėl maniau, kai tai bus vaikiška knyga, o viduje iš tikrųjų slėpėsi smagi istorija, apie pačius netikėčiausius gyvenimo vingius, kurie gali nutikti kiekvienam. Na, tik nežinau, kiek galimybių gyvenime gali būti, kad į vestuves atsivestum .. lavoną ..;D Autorė, knygoje
Ilaria   Bernardini  „Geros mergaitės“ „Geros mergaitės“ – nepaprastai skaudi ir sunkią temą narpliojanti istorija, apie sportininkų /gimnastų  tikrąjį nepagražintą gyvenimą. O tokias istorijas aš mėgstu – aštrias, širdį draskančias, juodas ir klampias, užgniaužiančias žadą. Tačiau kodėl man ji.. nepatiko? Istoriją pasakoja viena iš gimnasčių „balta varnelė“ – nepritapusi, jaučianti išsiskyrusi iš minios,  Martina . Nors jos talentai mažai kuo skiriasi nuo kitų- ji jaučiasi nepritapusi prie  išsipusčiusių  gražuolių komandos narių.  Martina  išsiskiria ne tik savo  išskirtine  išvaizda- liepsnojančio raudonio plaukų, bet ir tai, kad ji vienintelė iš skurdžios šeimos, kurioje vienas iš tėvų – bedarbis, o motina – šeimą išlaikanti šeimos galva, valanti kitų – turtingesnių šeimų namus ir grožio salonus. Prisipažinsiu, kad artumą Martinai jutau – aš kaip ir ji, niekada jokioje kompanijoje nesijaučiu „sava“. Visada, kaip ir ji, jaučiausi ir vis dar jaučiuosi ne tokia. Kitokia. Nepritampanti
Ethan Kross „Vidinis balsas“   Kiek iš jūsų yra puikiai žinomas vidinis įkyrus balsas, vis netikėtai šnabždantis į ausį „ Tau nepavyks“, „Ką po galais darai?“ arba „Manai tu gali tai padaryti?“? Tą įkyrų balselį aš geromis dienomis vadinu „vidiniu aš“, o blogomis „ velniu ant peties“. Tačiau mokslas tam turi kitą pavadinimą – tarškesys, arba kitaip – VIDINIS BALSAS. Apie tai ir yra ši knyga – vidinį balsą, kuris netikėčiausiu metu aplanko kiekvieną, priversdamas pamiršti savo gabumus ir talentus, pamiršti daugybę metų dirbtą darbą, įkyriai šnabždantis „Tu to nesugebėsi padaryti“ ir sužlugdydamas mūsų gyvenimą. Kam teko susidurti akis į akį su šiuo vidiniu demonu? VISIEMS. Visi esame patyrę tą balsą. Mes neatsiejami nuo jo. Jis nuolat mums nurodo ką daryti, vertina už mus, ką gebėsim padaryti, o ko ne. Jis nusprendžia ką ir kada turim daryti, užgoždamas dažnai tą logišką ir šaltą protą. Tikriausiai dauguma tai skaitantys pagalvos: „ Na jau ne, - aš pats atsakingas už savo ve
  Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič   Marinos knyga „Eiti kiaurai sienas“ man buvo viena įsimintiniausių ir paveikiausių knygų per visus 2022 metus. Nežinau tiksliai ko tikėjausi iš  šios knygos, bet vis tik negavau to, ko tikėjausi. Jeannette Fischer pokalbiuose su menininke analizuoja ir aptaria ne tik Marinos performansus, bet ir kaip tai susiję su menininkės gyvenimu/vidiniu pasauliu. Nesakyčiau nei vieno blogo žodžio, jei menininkės menas būtų analizuojamas plačiau, tačiau gavau tik pagrindinius 4 performansus ir „pilstymą iš tuščio į kiaurą“. Jei ne tas kartojamasis, vis primenant kas buvo rašoma prieš porą puslapių, būčiau tikrai skaičiusi knygą su didesniu malonumu, nei skaičiau dabar. Iš knygos tikrai yra ko išmokti – kaip pasirūpinti savimi ir kaip nelaikyti pykčio, kad jis augdamas viduje, nesikauptų iki milžiniško sprogimo. Patiko tas tikras, nepaslėptas skaudulių išpasakojimas, kas susiję su menininkės gyvenime buvusiais vyrais. Nejučia lyginau istori
               Beata Tiškevič "Beveidžiai" Visi sako, kad akys- tai sielos veidrodis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, retas kuris išdrįsta pažiūrėti kitam į akis. Todėl aš manau, kad dabar apie mus daugiausiai pasako tai, ką mes kalbame ir kaip mes elgiamės su kitais. Grupinė terapija man – ne naujiena. Paauglystėje esu lankiusi grupinę paauglių terapiją, kuri turėjo labai daug panašumo į knygos herojų istoriją, tačiau tai buvo tuo pačiu ir šimtus kartų kitaip. Prieš skaitant knygą, girdėjau labai daug įvairių minčių ir įžvalgų ne tik apie knygos veiksmą, bet ir veikėjus. Nesitikėjau ir pati, kad knygos veikėjai man bus kažkuo artimi. Mes labai greiti teisti žmones, tačiau tik retas geba sustoti ir pasiklausyti kito. Visas knygos veiksmas praskriejo net nepastebint, su stipriu jausmu, lyg šalia sėdėtų ir pati autorė, skaitydama knygos tekstą. Išgyvenau daug prisiminimų ir jautriai išjaučiau knygos veikėjų gyvenimus. Viskas buvo labai tikra ir stipru. Tai nebe pirma autorės k