NemNemPhoto.eu

  Renata Laqueur „Dienoraštis iš Bergen- Belzeno koncentracijos stovyklos 1944-1945“   Net neabejoju, kad išgirdus paminint 1944-1945 metus, pirma į galvą „šovę“ jausmai bus liūdesys, skausmas ir nežmogiškas žiaurumas, kurį tuo metu teko išgyventi visiškai nekaltiems žmonėms. Tokia ir šios knygos istorija – atsiminimai iš žiaurios neteisybės, kurią teko išgyventi Renatai ir jos vyrui. Man tikriausiai niekada nepabos tos žiaurios, iki sielos gelmių šokiruojančios ir liūdinančios istorijos apie gyvenimą koncentracijos stovyklose. Tai tik padeda suprasti, koks žiaurus ir tikroviškas yra gyvenimas, bet ir   tuo pačiu, kiek mumyse galima rasti gėrio ir tarpusavio supratimo, kai jo atrodo, labiausiai trūksta. Nors nuo pat pradžios istorija manęs nesukrėtė, tačiau su kiekvienu puslapiu Renatos istorija vis labiau grimzdo į liūdesį ir neviltį, kas mane sukte įsuko į jos prisiminimus ir nepaleido, kol neperskaičiau paskutinio knygos puslapio. Sunku vertinti knygas, kurios pasakoja n

  Kate Bowler “Niekas nenutinka be prie žasties“   Nors ši knyga pasakoja širdį veriančią istoriją apie moterį, kurią staiga kaip iš giedro dangaus, užklumpa baisiausia žmonijos liga – vėžys – manęs iki pat knygos pabaigos nepaleido mintis, kad aš nesuprantu kokia šios knygos esmė. O gal tiesiog negalėjau būti objektyvi? Nežinau kodėl, bet jau nuo pat mažens manęs nežavi religija, tikėjimas į Dievą ir panašios tikėjimo detalės knygose. Nežinau kodėl, bet mane tai atstuma ir priverčia abejoti knygoje pasakojamu tekstu. Galbūt, mano tikėjimas savimi (arba artimaisiais), o ne Dievu daro ir šią knygą atstumiančia? Autorė pasakoja savo skaudų ir pilną negandų kelią, kai labai tikintis, pamaldus žmogus, gauna skaudžiausią gyvenimo pamoką – net ir tikintys, geri žmonės serga. Ir miršta. Nors autorė pasakoja tikrą, neiškraipytą savo pačios istoriją, kaip ji priėmė savo 4-tos stadijos vėžį ir išmoko džiaugtis gyvenimu, ši knyga, deja, buvo ne man. Tačiau tikiu, kad kitiems ji gali s

  Ivan Sciapeconi „40 paltų ir viena saga“ Mažytė, vos per 200 puslapių turinti knygelė, pasakoja šviesesnę 2-ojo pasaulinio karo laikų istoriją, vaiko akimis. Žinau, kad dauguma jūsų jau esate įpratę prie karo istorijų, kur žiaurumas liejasi per kraštus, o istorijos pabaigoje, arba džiaugiesi laiminga (kiek tai įmanoma) pabaiga, arba negali sulaikyti bėgančių ašarų. Tačiau ši knyga man,- visiškai kitokia. 1942-ieji metais, viename Italijos miestelyje, apleistame pastate priglaudžiami keturiasdešimt vaikų, kurie turi viltį pabėgti nuo pradėjusios rusenti karo pradžios. Jų tikslas – Izraelio Žemė. Saugus prieglobstis, išlaukti karo pabaigos ir vėl pamatyti savo šeimas. Ši istorija man buvo ir išskirtinė, nes ją pasakoja vaikas, todėl visa istorija dar labai optimistinė ir kiek naivi. Tačiau tas kitoniškumas jos – išskirtinis. Man asmeniškai, įdomu matyti vaiko virsmą į suaugusįjį taip kartu ir palaipsniui ir kartu labai greitai. Tačiau tuo pačiu, knyga manęs ir nesužavėjo. M

 Stephen King "Institucija"   Ir štai dar viena mano geriausiai įvertinta 2022metų knyga, dėl kurios norėčiau turėti super galią mokėti atskaityti knygas atgal, kad vėl galėčiau pasinerti į šią užburiančią ir mistišką istoriją... Jaunasis 12-metis Lukas – nepaprastai talentingas vunderkindas, turintis ne tik išskirtinį protą, atsimenantis kiekvieną detalę, bet ir turintis gebėjimą judinti daiktus.. Vieną dieną, Lukas pagrobiamas ir atgabenamas į Instituciją – vietą, kur vykdomi bandymai tokiems vaikams kaip jis – turintiems telekinezės ar telepatijos dovaną. Tačiau tai anaiptol ne kokia mokykla, kur tobulėjama ir tuo džiaugiamasi. Čia kalėjimas, kur kasdiena tave tiria, leidžia injekcijas ir ...žudo. Kasdien vis iš naujo ir iš naujo... Kas jau esate susipažinę su šio nuostabaus rašytojo kūriniais, tai jau žinote, kad autorius, kaip jam jau įprasta, pagrindiniais veikėjais pasirinka vaikus, kurie yra mūsų pasaulio viltis. Vaikus, kurie vieninteliai, priešingai nei suau

Michael Howaed “Van Gogas” Kai lankiau dail ės mokyklą, meno istorija man buvo pati nuobodžiausia mokymosi programos dalis. Nors dabar nežinau: ar mokytojas nuobodus buvo, ar tiesiog ta pati informacija buvo „per sausa“. Užtat dabar, vartant ir skaitant šią knygą, noriu tos informacijos dar ir dar daugiau. Wow, kokia nuostabi ši knyga/albumas. Net nenumaniau, kad Van Gogas buvo toks „išprotėjęs“. Nors neturiu labai daug ko pasakyti apie šią knygą, bet norėčiau išskirti kelis man ypač patikusius dalykus: Pirma, Van Gogo biografija pateikta labai sklandžiai ir įtraukiančiai. Man ypač žavi jo kitoniškumas, beprotybė ir požiūris į meną. Retai sutiksi menininką, kuriam tapti garsiam bet kokia kaina – nėra numeris 1. O dar tas jo stiprus ryšys su broliu.. oh, kaip gražu. Antra, paveikslai. Kiek jų daug. Pirma knygos dalis – iliustruota Van Gogo biografija. Prie biografinių faktų, pridėta paveikslai, kurie žavėjo patį menininką. O antroji knygos dalis- tik pačio Van Gogo darbai, chronologine

  Glennon Doyle „Nesutramdyta“ Pasaulyje, kuriame apstu neigiamų emocijų ir skausmo, šis kūrinys kaip aukso krislelis tam, kuriam ypač gyvenime trūksta šviesos. Būtent taip aš pajutau šią nepakartojamą knygą – optimizmo, stiprybės ir šviesos pasakojimą apie nepaprastą moterį – Glenonę- kuri kaip koks feniksas prisikėlė iš pelenų. Pirmiausia, man ši knyga buvo kaip įrodymas, kad kiekviena moteris GALI ir TURI siekti savo laimės, pirmiausia siekdama tik savo gerovės, nes „būkim biedni, bet teisingi“- jei pati nebūsi laiminga, aplink tave suksis tokie pat žmonės. Antra, man ši knyga uždegė labai daug šviesos manyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad autorė sugebėjo vėl uždegti mano vos rusenančią esybę, suteikdama nauja atokvėpį vėl pradėti gyventi. Galbūt daugeliui tai skambės pernelyg poetiškai, bet man ši knyga buvo toks malonumas skaityti, kad nesudvejodama vėl skaityčiau ją vis iš naujo ir iš naujo, kad tik tas laimės ir šviesos jausmas nebeišblėstų. O juk žinot, knygas pakarto

Florence Given "Mano grožis- ne tavo reikalas"   Autorė, Florence Given, „nevynioja žodžių į vatą“ ir aistringai aprašo savo nuomonę, kaip šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuoja stigmos apie moters vaidmenį mūsų visuomenėje ir kaip praėjus jau daugybei metų, mažai kas pasikeitė, kad žvilgsnis į moterį būtų vertas pagarbos. Nors neturiu su kuo lyginti šios knygos, nes visgi esu skaičiusi tik vieną dalinai panašią knygą (pyktis jai tinka), man ši knyga patiko tvirtu ir be abejonės, reikšmingu požiūriu į feminizmą. Nors nepasakyčiau, kad perskaičiau kažką naujo ar negirdėto, bet autorės įžvalgos labai taiklios ir stiprios. Niekam ne paslaptis, kad pasaulyje moters vaidmuo yra labai „suspaustas rėmuose“ ir mums suteikiama labai daug etikečių, kurios mus stuma tik į motinų rėmus, nei mus mato, kad galime tapti prezidentėmis, ar įmonės direktorėmis. Kažkodėl vis dar turim stereotipą, kad šeimos galva turi būti tik vyras, algą šeimai atnešti – irgi jų pareiga, o „moters v