NemNemPhoto.eu

Michael Howaed “Van Gogas” Kai lankiau dail ės mokyklą, meno istorija man buvo pati nuobodžiausia mokymosi programos dalis. Nors dabar nežinau: ar mokytojas nuobodus buvo, ar tiesiog ta pati informacija buvo „per sausa“. Užtat dabar, vartant ir skaitant šią knygą, noriu tos informacijos dar ir dar daugiau. Wow, kokia nuostabi ši knyga/albumas. Net nenumaniau, kad Van Gogas buvo toks „išprotėjęs“. Nors neturiu labai daug ko pasakyti apie šią knygą, bet norėčiau išskirti kelis man ypač patikusius dalykus: Pirma, Van Gogo biografija pateikta labai sklandžiai ir įtraukiančiai. Man ypač žavi jo kitoniškumas, beprotybė ir požiūris į meną. Retai sutiksi menininką, kuriam tapti garsiam bet kokia kaina – nėra numeris 1. O dar tas jo stiprus ryšys su broliu.. oh, kaip gražu. Antra, paveikslai. Kiek jų daug. Pirma knygos dalis – iliustruota Van Gogo biografija. Prie biografinių faktų, pridėta paveikslai, kurie žavėjo patį menininką. O antroji knygos dalis- tik pačio Van Gogo darbai, chronologine

  Glennon Doyle „Nesutramdyta“ Pasaulyje, kuriame apstu neigiamų emocijų ir skausmo, šis kūrinys kaip aukso krislelis tam, kuriam ypač gyvenime trūksta šviesos. Būtent taip aš pajutau šią nepakartojamą knygą – optimizmo, stiprybės ir šviesos pasakojimą apie nepaprastą moterį – Glenonę- kuri kaip koks feniksas prisikėlė iš pelenų. Pirmiausia, man ši knyga buvo kaip įrodymas, kad kiekviena moteris GALI ir TURI siekti savo laimės, pirmiausia siekdama tik savo gerovės, nes „būkim biedni, bet teisingi“- jei pati nebūsi laiminga, aplink tave suksis tokie pat žmonės. Antra, man ši knyga uždegė labai daug šviesos manyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad autorė sugebėjo vėl uždegti mano vos rusenančią esybę, suteikdama nauja atokvėpį vėl pradėti gyventi. Galbūt daugeliui tai skambės pernelyg poetiškai, bet man ši knyga buvo toks malonumas skaityti, kad nesudvejodama vėl skaityčiau ją vis iš naujo ir iš naujo, kad tik tas laimės ir šviesos jausmas nebeišblėstų. O juk žinot, knygas pakarto

Florence Given "Mano grožis- ne tavo reikalas"   Autorė, Florence Given, „nevynioja žodžių į vatą“ ir aistringai aprašo savo nuomonę, kaip šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuoja stigmos apie moters vaidmenį mūsų visuomenėje ir kaip praėjus jau daugybei metų, mažai kas pasikeitė, kad žvilgsnis į moterį būtų vertas pagarbos. Nors neturiu su kuo lyginti šios knygos, nes visgi esu skaičiusi tik vieną dalinai panašią knygą (pyktis jai tinka), man ši knyga patiko tvirtu ir be abejonės, reikšmingu požiūriu į feminizmą. Nors nepasakyčiau, kad perskaičiau kažką naujo ar negirdėto, bet autorės įžvalgos labai taiklios ir stiprios. Niekam ne paslaptis, kad pasaulyje moters vaidmuo yra labai „suspaustas rėmuose“ ir mums suteikiama labai daug etikečių, kurios mus stuma tik į motinų rėmus, nei mus mato, kad galime tapti prezidentėmis, ar įmonės direktorėmis. Kažkodėl vis dar turim stereotipą, kad šeimos galva turi būti tik vyras, algą šeimai atnešti – irgi jų pareiga, o „moters v

Kamilė Birgė "Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų"   Visi nori meilės. Visi nori būti mylimi. Man, kaip ir vienai iš knygos veikėjų, visad taip pat knietėjo klausimas „kodėl kunigai taip besąlygiškai myli Dievą?“ arba bent jau „kas tokio KITOKIO buvo jų gyvenimuose, kad pasirinktų tokį meilės kelią?“ Mokykloje, kai dar toli gražu buvo iki paauglystės, esu sutikusi kelis tokius jaunus, gražius būsimus kunigėlius. Nežinau nei kaip tiksliai jie vadinosi, nei ar jie jau buvo prisiekę savo Dievui, ar dar ne... Bet nors ir jau esu suaugusi, tie patys klausimai vis dar mane kamuoja „KODĖL?“. Tačiau kad ir kokios kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijos ar mūsų pasirinktos, išmoktos gyvenimo vertybės, kiekvienas nusipelnome meilės. Tos tikros, neapčiuopiamos, tačiau deginančios meilės. Kad ir kokia to būtų kaina, kad ir kaip tai panašėtų į tą velnišką NUODĖMĘ – JI TURI BŪTI MŪSŲ. Apie tai man buvo ši knyga. Pirmiausia, bene viena stipriausių knygos bruožų man buvo jos veikėjai. O taip, aš

                            Nova Lee Maier „Brangioji mama“   Vis dar gerai prisimenu pirmąją skaitytą autorės bestselerį „Gimdyvės padėjėja“, kuris   buvo įsimintinas, įtraukiantis ir nustebinantis. Nors iš šios autorės knygos tikėjausi nedaug ,bet vis tiek nuvylė... Pirmi knygos 200 puslapių buvo visiškai be veiksmo. Skaityti buvo ne tik nuobodoka, bet nelabai įtikinama. Vėliau veiksmas įsibėgėjo, tačiau tapo visiškai nuspėjamas. Daugelis pasakytų, kad istorijos kulminacija gali dar   pataisyti situaciją, tačiau ir čia, deja, teko nusivilti.. Pasiturinčią šeimą užpuola plėšikas, kurį nušauna   išsigandusi, per anksti namo grįžusi žmona. Vyras prikalbina ją nesikreipti į policiją, o tiesiog paslėpti jo kūną ir pamiršti šią situaciją. Nors iš pirmo žvilgsnio istorija gana įdomi ir kelianti intrigą, deja jos taip ir nepajaučiau. Visa mintis ir minties vystymas man buvo vietomis nelogiškas ir nesuprantamas. Vietos, kurios turėjo sukelti skaitytojui įtampą „ar pagaus?“ – man n

Dr.Donald Kalshed "Vidinis traumos pasaulis" Kai kurios knygos įtraukia nuo pirmojo sakinio. Kitos tai pajėgia tik peržengus pirmus 100 puslapių, o kai kurioms dar kartais reikia pribręsti... Tad drąsiai prisipažįstu – ši knyga man buvo per sunki. Nors knyga man patiko, ypač sapnų narpliojimas, o mitologija šyptelti privertė ne vieną kartą, ši knyga man buvo „ per kietas riešutėlis“, nes joje siaubingai daug terminų, kuriuos žinos tik su psichologija susiję asmenys, arba labai tam prijaučiantys. Man žodyno vartymas, norint suprasti didumą teksto, gana „muša“ norą skaityti ,o ir laiko susigaišta nemažai... DR. Donaldas Kalschedas – klinikinis psichologas, Jungo analitinės krypties psichoterapeutas, tad visoje knygoje rasite labai daug Jungo minčių ir analizių, kuriomis autorius paremia savo patirtį su savo pacientais. Autorius analizuoja pacientų sapnus, autorių kūrinius, sapnus ir mitologiją kaip atsaką mūsų kūnams į patirtą sielos skriaudą – vidinę traumą, kuri pasireiškia p

Mirusiems nėra ramybės (26-ių autorių knyga)      Ar dvidešimt šeši autoriai gali sukurti įsimintiną, kvapą gniaužiančią istoriją? Šis kūrinys man priminė vaikystėje žaistą žaidimą, kurį žaisdavome su draugais, kur kiekvienas mūsų turėdavo pakaitomis kurti istoriją po vieną- tris žodžius, o kartais ir po sakinį. Panaši formuluotė buvo ir čia : viena istorija, kurią pasakoja kiekvienas iš 26 autorių, sukurianti grandinę viso šio pasakojimo. Tačiau ar buvo verta?  Nors pati knygos istorijos mintis man patiko, tačiau didelio malonumo ją skaityti nepajutau. Vieni pasakojimai buvo įdomūs, pagaulūs, kiti – šiaip sau. Tad kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad knyga buvo unikali, būtų per daug skambus žodis tam, ką perskaičiau... „Mirusiems nėra ramybės“ – nekaltai apkaltintos moters, teisybės ieškojimo istorija. Prabėgus 10 metų, po mirties nuosprendžio, jos pačios valia sukviečiami visi atminti šio žiauraus ir neteisingo nuosprendžio.. Galbūt ten ateis ir tikrasis žudikas? Galbūt išsiduos i