Kamilė Birgė "Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų"

 

Visi nori meilės. Visi nori būti mylimi.

Man, kaip ir vienai iš knygos veikėjų, visad taip pat knietėjo klausimas „kodėl kunigai taip besąlygiškai myli Dievą?“ arba bent jau „kas tokio KITOKIO buvo jų gyvenimuose, kad pasirinktų tokį meilės kelią?“ Mokykloje, kai dar toli gražu buvo iki paauglystės, esu sutikusi kelis tokius jaunus, gražius būsimus kunigėlius. Nežinau nei kaip tiksliai jie vadinosi, nei ar jie jau buvo prisiekę savo Dievui, ar dar ne... Bet nors ir jau esu suaugusi, tie patys klausimai vis dar mane kamuoja „KODĖL?“.

Tačiau kad ir kokios kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijos ar mūsų pasirinktos, išmoktos gyvenimo vertybės, kiekvienas nusipelnome meilės. Tos tikros, neapčiuopiamos, tačiau deginančios meilės. Kad ir kokia to būtų kaina, kad ir kaip tai panašėtų į tą velnišką NUODĖMĘ – JI TURI BŪTI MŪSŲ.

Apie tai man buvo ši knyga.

Pirmiausia, bene viena stipriausių knygos bruožų man buvo jos veikėjai. O taip, aš vis dar turiu silpnybę nepaprastai išskirtiniams veikėjų bruožams.. Antai kaip Eugenija – motina, kuri susilaukė sūnaus vėlyvame amžiuje, tačiau, kad ir jau senokai turėtų „nebesutapti su šiuolaikine karta“- ji vis dar senutė su paraku.

Istorijos pradžia- taip pat labai išskirtinė. Eugenija nualpsta bažnyčioje, kurioje ją išgelbsti jauna simpatiška mergina ir tarp jų pamažu užsimezga tvirta draugystė. Skamba vienu metu ir išskirtinai ir taip kasdieniškai, tiesa? (na, kas bent jau lankosi ten ;D)

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti visoms damoms (o gal patiktų ir vyrams???), nes ši knyga nėra tik stiprios draugystės ir meilės istorija(-os), bet ir knyga, kuri išmokys ne tik pažinti savo silpnybes, bet ir išmokys atrasti stiprybes.