Mirusiems nėra ramybės (26-ių autorių knyga)

 

 

 Ar dvidešimt šeši autoriai gali sukurti įsimintiną, kvapą gniaužiančią istoriją?

Šis kūrinys man priminė vaikystėje žaistą žaidimą, kurį žaisdavome su draugais, kur kiekvienas mūsų turėdavo pakaitomis kurti istoriją po vieną- tris žodžius, o kartais ir po sakinį. Panaši formuluotė buvo ir čia : viena istorija, kurią pasakoja kiekvienas iš 26 autorių, sukurianti grandinę viso šio pasakojimo. Tačiau ar buvo verta? 

Nors pati knygos istorijos mintis man patiko, tačiau didelio malonumo ją skaityti nepajutau. Vieni pasakojimai buvo įdomūs, pagaulūs, kiti – šiaip sau. Tad kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad knyga buvo unikali, būtų per daug skambus žodis tam, ką perskaičiau...

„Mirusiems nėra ramybės“ – nekaltai apkaltintos moters, teisybės ieškojimo istorija. Prabėgus 10 metų, po mirties nuosprendžio, jos pačios valia sukviečiami visi atminti šio žiauraus ir neteisingo nuosprendžio.. Galbūt ten ateis ir tikrasis žudikas? Galbūt išsiduos ir įvyks teisingumas?

Manau, kad tas skambus 26-ių autorių projektas nelabai pavykęs. Visgi, sklandžiausiai plaukiame tekstu tada, kai pasakotojas yra vienas, o ne 26.. Vieni tekstai buvo vaizdūs, įmantrūs, kiti lyg per skubėjimą išdėstyti, kuomet neturi nei noro, nei laiko prasidėti su pasakojimu. Deja, silpnoka pati jos istorija, kartais ir faktai versdavo suklusti „ar tai praktiškai įmanoma?“ , tačiau pati mintis/tema man pasirodė tikrai įdomi. Gaila, kad jos neplėtojo tik vienas autorius...