Mirusiems nėra ramybės (26-ių autorių knyga)
Ar
dvidešimt šeši autoriai gali sukurti įsimintiną, kvapą gniaužiančią istoriją?
Šis kūrinys
man priminė vaikystėje žaistą žaidimą, kurį žaisdavome su draugais, kur
kiekvienas mūsų turėdavo pakaitomis kurti istoriją po vieną- tris žodžius, o
kartais ir po sakinį. Panaši formuluotė buvo ir čia : viena istorija, kurią
pasakoja kiekvienas iš 26 autorių, sukurianti grandinę viso šio pasakojimo.
Tačiau ar buvo verta?
Nors pati
knygos istorijos mintis man patiko, tačiau didelio malonumo ją skaityti
nepajutau. Vieni pasakojimai buvo įdomūs, pagaulūs, kiti – šiaip sau. Tad kad
ir kaip norėčiau pasakyti, kad knyga buvo unikali, būtų per daug skambus žodis
tam, ką perskaičiau...
„Mirusiems
nėra ramybės“ – nekaltai apkaltintos moters, teisybės ieškojimo istorija.
Prabėgus 10 metų, po mirties nuosprendžio, jos pačios valia sukviečiami visi
atminti šio žiauraus ir neteisingo nuosprendžio.. Galbūt ten ateis ir tikrasis
žudikas? Galbūt išsiduos ir įvyks teisingumas?
Manau, kad
tas skambus 26-ių autorių projektas nelabai pavykęs. Visgi, sklandžiausiai plaukiame
tekstu tada, kai pasakotojas yra vienas, o ne 26.. Vieni tekstai buvo vaizdūs,
įmantrūs, kiti lyg per skubėjimą išdėstyti, kuomet neturi nei noro, nei laiko
prasidėti su pasakojimu. Deja, silpnoka pati jos istorija, kartais ir faktai
versdavo suklusti „ar tai praktiškai įmanoma?“ , tačiau pati mintis/tema man
pasirodė tikrai įdomi. Gaila, kad jos neplėtojo tik vienas autorius...
Komentarai
Rašyti komentarą