NemNemPhoto.eu

Kamilė Birgė "Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų"   Visi nori meilės. Visi nori būti mylimi. Man, kaip ir vienai iš knygos veikėjų, visad taip pat knietėjo klausimas „kodėl kunigai taip besąlygiškai myli Dievą?“ arba bent jau „kas tokio KITOKIO buvo jų gyvenimuose, kad pasirinktų tokį meilės kelią?“ Mokykloje, kai dar toli gražu buvo iki paauglystės, esu sutikusi kelis tokius jaunus, gražius būsimus kunigėlius. Nežinau nei kaip tiksliai jie vadinosi, nei ar jie jau buvo prisiekę savo Dievui, ar dar ne... Bet nors ir jau esu suaugusi, tie patys klausimai vis dar mane kamuoja „KODĖL?“. Tačiau kad ir kokios kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijos ar mūsų pasirinktos, išmoktos gyvenimo vertybės, kiekvienas nusipelnome meilės. Tos tikros, neapčiuopiamos, tačiau deginančios meilės. Kad ir kokia to būtų kaina, kad ir kaip tai panašėtų į tą velnišką NUODĖMĘ – JI TURI BŪTI MŪSŲ. Apie tai man buvo ši knyga. Pirmiausia, bene viena stipriausių knygos bruožų man buvo jos veikėjai. O taip, aš

                            Nova Lee Maier „Brangioji mama“   Vis dar gerai prisimenu pirmąją skaitytą autorės bestselerį „Gimdyvės padėjėja“, kuris   buvo įsimintinas, įtraukiantis ir nustebinantis. Nors iš šios autorės knygos tikėjausi nedaug ,bet vis tiek nuvylė... Pirmi knygos 200 puslapių buvo visiškai be veiksmo. Skaityti buvo ne tik nuobodoka, bet nelabai įtikinama. Vėliau veiksmas įsibėgėjo, tačiau tapo visiškai nuspėjamas. Daugelis pasakytų, kad istorijos kulminacija gali dar   pataisyti situaciją, tačiau ir čia, deja, teko nusivilti.. Pasiturinčią šeimą užpuola plėšikas, kurį nušauna   išsigandusi, per anksti namo grįžusi žmona. Vyras prikalbina ją nesikreipti į policiją, o tiesiog paslėpti jo kūną ir pamiršti šią situaciją. Nors iš pirmo žvilgsnio istorija gana įdomi ir kelianti intrigą, deja jos taip ir nepajaučiau. Visa mintis ir minties vystymas man buvo vietomis nelogiškas ir nesuprantamas. Vietos, kurios turėjo sukelti skaitytojui įtampą „ar pagaus?“ – man n

Dr.Donald Kalshed "Vidinis traumos pasaulis" Kai kurios knygos įtraukia nuo pirmojo sakinio. Kitos tai pajėgia tik peržengus pirmus 100 puslapių, o kai kurioms dar kartais reikia pribręsti... Tad drąsiai prisipažįstu – ši knyga man buvo per sunki. Nors knyga man patiko, ypač sapnų narpliojimas, o mitologija šyptelti privertė ne vieną kartą, ši knyga man buvo „ per kietas riešutėlis“, nes joje siaubingai daug terminų, kuriuos žinos tik su psichologija susiję asmenys, arba labai tam prijaučiantys. Man žodyno vartymas, norint suprasti didumą teksto, gana „muša“ norą skaityti ,o ir laiko susigaišta nemažai... DR. Donaldas Kalschedas – klinikinis psichologas, Jungo analitinės krypties psichoterapeutas, tad visoje knygoje rasite labai daug Jungo minčių ir analizių, kuriomis autorius paremia savo patirtį su savo pacientais. Autorius analizuoja pacientų sapnus, autorių kūrinius, sapnus ir mitologiją kaip atsaką mūsų kūnams į patirtą sielos skriaudą – vidinę traumą, kuri pasireiškia p

Mirusiems nėra ramybės (26-ių autorių knyga)      Ar dvidešimt šeši autoriai gali sukurti įsimintiną, kvapą gniaužiančią istoriją? Šis kūrinys man priminė vaikystėje žaistą žaidimą, kurį žaisdavome su draugais, kur kiekvienas mūsų turėdavo pakaitomis kurti istoriją po vieną- tris žodžius, o kartais ir po sakinį. Panaši formuluotė buvo ir čia : viena istorija, kurią pasakoja kiekvienas iš 26 autorių, sukurianti grandinę viso šio pasakojimo. Tačiau ar buvo verta?  Nors pati knygos istorijos mintis man patiko, tačiau didelio malonumo ją skaityti nepajutau. Vieni pasakojimai buvo įdomūs, pagaulūs, kiti – šiaip sau. Tad kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad knyga buvo unikali, būtų per daug skambus žodis tam, ką perskaičiau... „Mirusiems nėra ramybės“ – nekaltai apkaltintos moters, teisybės ieškojimo istorija. Prabėgus 10 metų, po mirties nuosprendžio, jos pačios valia sukviečiami visi atminti šio žiauraus ir neteisingo nuosprendžio.. Galbūt ten ateis ir tikrasis žudikas? Galbūt išsiduos i

  Dr. Gwen Adshead ir Eileen Horne „Pažįstamas blogis“ Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau... Labai ilgai laukiau šios naujienos ir nekantravau ją pradėti skaityti. Deja, visiškai net nebuvau pagalvojus, kad vasaros pabaigai ši knyga gali būti kiek per sunki. Taip ir prasidėjo mano pažintis su „Pažįstamas blogis“ – suraukta kakta, keliskart skaitant tą patį sakinį ir vis nesuprantant ką aš čia skaitau. Na, bet juk sakiau – tikrai tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau aš ją ir vėl paėmiau į rankas, įpusėjus pirmajam rudens mėnesiui, kai už lango lyja, lauke šalta ir tik norisi namuose saugiai, šiltai ir su puodeliu karštos arbatos/kavos sėdėti pasinėrus į šiurpią ir daugeliui nesuprantamą istoriją. ŠI knyga- puikiai tam tiko. Tad visgi, meilė prasidėjo tik iš antro.. o gal net tiksliau – trečio žvilgsnio (skaitymo). Pirmasis mano knygos įspūdis buvo, kad jai trūksta gilumo. Kažkodėl jaučiausi taip, lyg skaityčiau atsainiai pasakojamą nusikaltėlio portretą, norint

Lucy Foley "Medžioklės vakarėlis" Nors tai ir nėra stipriausia skaityta knyga, bet man visai patiko. Labai priminė gerai apgalvotą serialą, kuriame dramos niekada nepritrūks ir dar veikėjai visi surinkti tokie, kad tikrai neliks nuobodu. Nors knygos pradžioje nei istorija, nei daugybė veikėjų negundė, tik atvirkščiai- erzino, tačiau ties knygos viduriu aš jau pamiršau, kad metas eiti miegoti ir nenustojau kol nepabaigiau. Grupė ketvirtą dešimtį pradedančių draugų, kaip ir kasmet, susiburia švęsti naujųjų metų. Šįkart – prabangiai, atokiai nuo civilizacijos, Škotijos aukštumose įrengtus medžioklės sezonu viliojančius namelius... Jei autorė būtų pridėjusi daugiau įtampos, ir mažiau dėmesio skyrusi veikėjų charakteristikoms- būtų gavęsis ir neblogas trileris ar detektyvas, tačiau neapsigaukit – čia romanas, narpliojantis daugybę skirtingų žmonių gyvenimus , jų ydas ir psichologines problemas. O tai ir suteikė įdomų prieskonį pačiai istorijai. Man patiko autorės pasirinktos

Laiškanešys - Dievaitė Ši gražuolė pas mane atkeliavo labai dailiai ir kokybiškai supakuota, iš paties rašytojo, su mini dovanėle (smilkalais) prie jos. Prisipažinsiu, net aš taip dailiai pakuoti dovanų nemoku. Tad akivaizdu- knygos autorius mėgsta pakavimą. (priešingai nei aš  ;D ) Prisipažinsiu, kad ją perskaityti panorau nuo pat pirmos akimirkos, vos pamačiusi, tačiau save valdžiau ir save įtikinėjau, kad turiu ir taip ilgą sąrašą, tad ši tikrai palauks. Tačiau prie knygos įpakuota smilkalų  dovanėlė  įsigėrusi į knygos puslapius neleido apie ją pamiršti. Kad ir ką dariau : skaičiau kitą knygą, dirbau prie kompiuterio ar miegojau - aš ją užuodžiau. Palūžau. Vieną vakarą atsiverčiau prieš miegą. "Tik truputį"- pasakiau sau. Melavau... Knygą  saugojau/taupiau  kiek tik įmanoma ilgiau, tačiau vis vien po geros savaitės jos nebeliko. Kaip kartu ir nebeliko žodžių, jai apibūdinti. Knyga patiko. Priešingai nei daugumai (visiems tiksliau, ko atsiliepimus jau skaičiau) man labiau