Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 

Dr. Gwen Adshead ir Eileen Horne „Pažįstamas blogis“




Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau...

Labai ilgai laukiau šios naujienos ir nekantravau ją pradėti skaityti. Deja, visiškai net nebuvau pagalvojus, kad vasaros pabaigai ši knyga gali būti kiek per sunki. Taip ir prasidėjo mano pažintis su „Pažįstamas blogis“ – suraukta kakta, keliskart skaitant tą patį sakinį ir vis nesuprantant ką aš čia skaitau. Na, bet juk sakiau – tikrai tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau aš ją ir vėl paėmiau į rankas, įpusėjus pirmajam rudens mėnesiui, kai už lango lyja, lauke šalta ir tik norisi namuose saugiai, šiltai ir su puodeliu karštos arbatos/kavos sėdėti pasinėrus į šiurpią ir daugeliui nesuprantamą istoriją. ŠI knyga- puikiai tam tiko.

Tad visgi, meilė prasidėjo tik iš antro.. o gal net tiksliau – trečio žvilgsnio (skaitymo).

Pirmasis mano knygos įspūdis buvo, kad jai trūksta gilumo. Kažkodėl jaučiausi taip, lyg skaityčiau atsainiai pasakojamą nusikaltėlio portretą, norint greitai papasakoti kas svarbiausia ir nesivarginti ką dar butų galima pasakyti, arba net, kad neverta gilintis kodėl tai (nusikaltimas) vyko.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė ir norėjosi atsiimti prieš tai išsakytus žodžius. Nors tikrai ne visos pasakotos istorijos mane sugundė, bet keleta jų – nenorėjau, kad pasibaigtų.

Autorė yra teismo psichiatrė, kuriai tenka akis į akį susidurti su neįtikėtinai žiauriais nusikaltėliais, kurie net nemirktelėję yra nužudę daugybę aukų, arba yra psichologiškai vaikystėje sužalotos asmenybės, kurios augant nejučia nukrypsta į smurtinius/psichologinius nusikaltimus.

Tikriausiai daugelis mūsų drąsiai teigtų, kad bet koks nusikaltimas: psichologinio ar fizinio smurto, yra nepateisinamas ir nebėra ką daugiau apie tai kalbėti, tačiau aš tikiu, kad ši knyga privers skaitytoją pagalvoti apie tai dar kartą ir suvokti, kad už kiekvieno gero ar blogo veiksmo, visada slypi jos priešistorė.

Man bene labiausiai smalsumą sukėlė Iano – pedofilija pagarsėjusi istorija. Nežinau kodėl tiksliai ši istorija mane labiausiai „užkabino“ ir sukėlė daugybę minčių, kaip antai kaip tėvai dažnai savo pačių vaikų nesuvokia kaip seksualinių objektų. Tikiu, kad dauguma mamyčių pasišiauštų po tokių mano žodžių, tačiau vien instagrame esu mačiusi daugybę mamų viešinamų savo nuogų vaikų nuotraukų, net nesuvokiant, kad esant viešu (ir ne tik viešu) asmeniu interneto platybėse, tos jų „nekaltos“ nuotraukos ne tik išlieka internete visam gyvenimui, bet ir niekada negali žinoti, kokie „ekrano riteriai“ slepiasi po visiškai nepažįstama (dažnai anonimine) anketa.

Už knygą dėkoju Knygynų tinklui "VAGA" #dovana #reklama

KNYGĄ galite įsigyti ČIA

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg