Laiškanešys - Dievaitė

Ši gražuolė pas mane atkeliavo labai dailiai ir kokybiškai supakuota, iš paties rašytojo, su mini dovanėle (smilkalais) prie jos. Prisipažinsiu, net aš taip dailiai pakuoti dovanų nemoku. Tad akivaizdu- knygos autorius mėgsta pakavimą. (priešingai nei aš ;D)
Prisipažinsiu, kad ją perskaityti panorau nuo pat pirmos akimirkos, vos pamačiusi, tačiau save valdžiau ir save įtikinėjau, kad turiu ir taip ilgą sąrašą, tad ši tikrai palauks.
Tačiau prie knygos įpakuota smilkalų dovanėlė įsigėrusi į knygos puslapius neleido apie ją pamiršti. Kad ir ką dariau : skaičiau kitą knygą, dirbau prie kompiuterio ar miegojau - aš ją užuodžiau.
Palūžau. Vieną vakarą atsiverčiau prieš miegą. "Tik truputį"- pasakiau sau. Melavau...

Knygą saugojau/taupiau kiek tik įmanoma ilgiau, tačiau vis vien po geros savaitės jos nebeliko. Kaip kartu ir nebeliko žodžių, jai apibūdinti.

Knyga patiko. Priešingai nei daugumai (visiems tiksliau, ko atsiliepimus jau skaičiau) man labiau patiko pirmoji knygos dalis. Matyt todėl, kad tas žmogiškas jauno žmogaus naivumas ir neįvertinimas ką turi – taip puikiai pažįstamas ir visų išjaustas jausmas. Man patiko stebėti Herkaus virsmą, stebėti jo klaidas, veiksmus. Patiko autoriaus kandus tekstas ir nepadoriai taiklios detalės. Kartais juokiausi balsu, kartais kinkavau galvą į šonus, vėl išgyvendama ne jo, o jau savo klaidas. Taip velniškai panašu, bet ir velniškai kitaip.. Man patiko, o jums, damos?

Ir čia prieisiu prie ne itin malonios vietos pačiam autoriui: mano skoniui knyga buvo kaip saldainiukas, tačiau neabejoju, kad saldainius mėgsta ne visi. Kai kurios knygos vietos neskirtos saldainių mylėtojams. O gal tiksliau, mylėtojoms? Nors suprantu, kad kiekvienoje damoje slypi maža velniukė, tačiau nepamirškime, kad ne visos ta velnią moka ne tik parodyti, bet ir išnaudoti. Tad su drąsia rekomendacija toms neatskleistoms damoms- susilaikau.