NemNemPhoto.eu

Mirusiems nėra ramybės (26-ių autorių knyga)      Ar dvidešimt šeši autoriai gali sukurti įsimintiną, kvapą gniaužiančią istoriją? Šis kūrinys man priminė vaikystėje žaistą žaidimą, kurį žaisdavome su draugais, kur kiekvienas mūsų turėdavo pakaitomis kurti istoriją po vieną- tris žodžius, o kartais ir po sakinį. Panaši formuluotė buvo ir čia : viena istorija, kurią pasakoja kiekvienas iš 26 autorių, sukurianti grandinę viso šio pasakojimo. Tačiau ar buvo verta?  Nors pati knygos istorijos mintis man patiko, tačiau didelio malonumo ją skaityti nepajutau. Vieni pasakojimai buvo įdomūs, pagaulūs, kiti – šiaip sau. Tad kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad knyga buvo unikali, būtų per daug skambus žodis tam, ką perskaičiau... „Mirusiems nėra ramybės“ – nekaltai apkaltintos moters, teisybės ieškojimo istorija. Prabėgus 10 metų, po mirties nuosprendžio, jos pačios valia sukviečiami visi atminti šio žiauraus ir neteisingo nuosprendžio.. Galbūt ten ateis ir tikrasis žudikas? Galbūt išsiduos i

  Dr. Gwen Adshead ir Eileen Horne „Pažįstamas blogis“ Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau... Labai ilgai laukiau šios naujienos ir nekantravau ją pradėti skaityti. Deja, visiškai net nebuvau pagalvojus, kad vasaros pabaigai ši knyga gali būti kiek per sunki. Taip ir prasidėjo mano pažintis su „Pažįstamas blogis“ – suraukta kakta, keliskart skaitant tą patį sakinį ir vis nesuprantant ką aš čia skaitau. Na, bet juk sakiau – tikrai tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau aš ją ir vėl paėmiau į rankas, įpusėjus pirmajam rudens mėnesiui, kai už lango lyja, lauke šalta ir tik norisi namuose saugiai, šiltai ir su puodeliu karštos arbatos/kavos sėdėti pasinėrus į šiurpią ir daugeliui nesuprantamą istoriją. ŠI knyga- puikiai tam tiko. Tad visgi, meilė prasidėjo tik iš antro.. o gal net tiksliau – trečio žvilgsnio (skaitymo). Pirmasis mano knygos įspūdis buvo, kad jai trūksta gilumo. Kažkodėl jaučiausi taip, lyg skaityčiau atsainiai pasakojamą nusikaltėlio portretą, norint

Lucy Foley "Medžioklės vakarėlis" Nors tai ir nėra stipriausia skaityta knyga, bet man visai patiko. Labai priminė gerai apgalvotą serialą, kuriame dramos niekada nepritrūks ir dar veikėjai visi surinkti tokie, kad tikrai neliks nuobodu. Nors knygos pradžioje nei istorija, nei daugybė veikėjų negundė, tik atvirkščiai- erzino, tačiau ties knygos viduriu aš jau pamiršau, kad metas eiti miegoti ir nenustojau kol nepabaigiau. Grupė ketvirtą dešimtį pradedančių draugų, kaip ir kasmet, susiburia švęsti naujųjų metų. Šįkart – prabangiai, atokiai nuo civilizacijos, Škotijos aukštumose įrengtus medžioklės sezonu viliojančius namelius... Jei autorė būtų pridėjusi daugiau įtampos, ir mažiau dėmesio skyrusi veikėjų charakteristikoms- būtų gavęsis ir neblogas trileris ar detektyvas, tačiau neapsigaukit – čia romanas, narpliojantis daugybę skirtingų žmonių gyvenimus , jų ydas ir psichologines problemas. O tai ir suteikė įdomų prieskonį pačiai istorijai. Man patiko autorės pasirinktos

Laiškanešys - Dievaitė Ši gražuolė pas mane atkeliavo labai dailiai ir kokybiškai supakuota, iš paties rašytojo, su mini dovanėle (smilkalais) prie jos. Prisipažinsiu, net aš taip dailiai pakuoti dovanų nemoku. Tad akivaizdu- knygos autorius mėgsta pakavimą. (priešingai nei aš  ;D ) Prisipažinsiu, kad ją perskaityti panorau nuo pat pirmos akimirkos, vos pamačiusi, tačiau save valdžiau ir save įtikinėjau, kad turiu ir taip ilgą sąrašą, tad ši tikrai palauks. Tačiau prie knygos įpakuota smilkalų  dovanėlė  įsigėrusi į knygos puslapius neleido apie ją pamiršti. Kad ir ką dariau : skaičiau kitą knygą, dirbau prie kompiuterio ar miegojau - aš ją užuodžiau. Palūžau. Vieną vakarą atsiverčiau prieš miegą. "Tik truputį"- pasakiau sau. Melavau... Knygą  saugojau/taupiau  kiek tik įmanoma ilgiau, tačiau vis vien po geros savaitės jos nebeliko. Kaip kartu ir nebeliko žodžių, jai apibūdinti. Knyga patiko. Priešingai nei daugumai (visiems tiksliau, ko atsiliepimus jau skaičiau) man labiau

  Thich Nhat Hanh „Ramybė su kiekvienu žingsniu“   Pirmi knygos puslapiai manęs visai nežavėjo. Maniau, kad eilinį kartą būsiu gerokai „prašovusi“, bet puslapis po puslapio mane knyga taip įsuko, kad neabejotinai pakeičiau nuomonę. Patiko. Nors toli gražu nesu autoriaus fanė ir tikrai nesidomėjau niekad nei budizmu, nei autoriaus taikos protestais bei jo darbais, tačiau knyga mane pavergė tuo paprastu ir konkrečiu tiesos atskleidimu – Mes esame mūsų ateitis. Patiko ne tik paprastas knygos tekstas, lengvai leidžiantis „plaukti pasroviui“ , bet ir paliestos aplinkosaugos problemos. Baisu skaityti ir suprasti, kad kalbama ne apie dabar (2022m), mūsų dienas, bet ir suprasti, kad per tą laiką niekas nepasikeitė. O tik dar pablogėjo.. (pirmą kartą ši knyga išleista 1990metais) Autorius savo knyga moko skaitytoją įžvelgti ramybę kiekvienoje situacijoje. Rasti „saugų prieglobstį“ kad ir kur būtume. Kvėpuotume. Matytume. Jaustume. Moko kaip suvokti santykius ir mus supantį pasaulį.

  Anna Johannsen "Mirtis Amrume"   Salų detektyvų serija jau yra pavergusi daugelio skaitytojų širdis. Šie detektyvai nėra persmelkti žiaurumu, tačiau pasižymi įdomiais ir kūrybiškais jų narpliojimais. Tai serija, kuri išsiskiria asmeniškumu, komisarės Lenos vidiniais išgyvenimais, patirtimis ir kasdieniškomis situacijomis. Tai- skaitymo blokų "ledlaužis" ,- kaip aš sakau. Knygos, kurios nieko nenuvils, nes jose yra visko po truputį visiems skirtingiems "skoniams". Mes abu su tėčiu labai mėgstam „salų komisarės“ dalis. Abiems vienodai džiaugsmo sukelia kiekviena leidyklos išleista nauja dalis. Ypač smagu, kad šeštosios „Mirtis Amrume“ neteko ilgai laukti, nes jau 5-os dalies pabaigoje sukelta intriga, neleido nurimti „ ar Lena „pastatys“ Grolį į vietą?“ Ir štai nauja salų komisarės dalis pasakoja naują nusikaltimą – nunuodytas visiems puikiai žinomas, nekilnojamojo turto magnatas Martenas Hilmeris, itin skambiai pagarsėjęs moterų numylėtinis. Kiek

ANNE SVERDRUP-THYGESON “Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų” Man asmeniškai, tai buvo labai įdomi, informatyvi knyga apie vabzdžius: kiek jų yra, kokios jų rūšys, kaip jie skirstomi, kaip jei dauginasi, kaip jie atsirenka sau poras, kaip jie komunikuoja ir kam gamtai (arba mums) jie reikalingi. Net neįsivaizdavau, kad jų tokia galybė ir net tokia įvairovė 😉 Vienintelis minusas, kuris mane šiek tiek erzino, tai, kad pavydžiui neturint arti interneto, labai sunku suprasti apie kokį būtent vabzdį kalbama, nes nėra jokių ne tik nuotraukų, bet ir iliustracijų. (girdėjau, kad originalo kalba, ši knyga pilna nuotraukų) Tad, tenka googlinti. O jei šalia nėra interneto…? Tai būtų, manau, vienintelis knygos minusas. Man būtų daug įdomiau ją skaityti, kai žinau , apie ką skaitau. ĮVERTINIMAS: ⭐⭐⭐⭐⭐