Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 

Anna Johannsen "Mirtis Amrume"

 


Salų detektyvų serija jau yra pavergusi daugelio skaitytojų širdis. Šie detektyvai nėra persmelkti žiaurumu, tačiau pasižymi įdomiais ir kūrybiškais jų narpliojimais. Tai serija, kuri išsiskiria asmeniškumu, komisarės Lenos vidiniais išgyvenimais, patirtimis ir kasdieniškomis situacijomis. Tai- skaitymo blokų "ledlaužis" ,- kaip aš sakau. Knygos, kurios nieko nenuvils, nes jose yra visko po truputį visiems skirtingiems "skoniams".

Mes abu su tėčiu labai mėgstam „salų komisarės“ dalis. Abiems vienodai džiaugsmo sukelia kiekviena leidyklos išleista nauja dalis. Ypač smagu, kad šeštosios „Mirtis Amrume“ neteko ilgai laukti, nes jau 5-os dalies pabaigoje sukelta intriga, neleido nurimti „ ar Lena „pastatys“ Grolį į vietą?“

Ir štai nauja salų komisarės dalis pasakoja naują nusikaltimą – nunuodytas visiems puikiai žinomas, nekilnojamojo turto magnatas Martenas Hilmeris, itin skambiai pagarsėjęs moterų numylėtinis. Kiek moterų ant jo galėjo „griežti dantį“?

Nors prisipažinsiu, nors šioje dalyje veiksmo per akis, 5-oji dalis man patiko labiau. Galbūt kiek dėl gana lengvai nuspėjamo veiksmo. Nežinau kaip jums, bet man istorijos kulminacijos buvo gana lengvai suprantamos ir nuspėjamos. Galbūt mano „detektyvo akis“ išlavėjo greičiau, nei tikėjausi.

Nepaisant to, tai vis dar mano viena mylimiausių detektyvų. Lengvas, kartais nuspėjamas, kartais papiktinantis, nustebinantis ir žavintis detektyvas. Rekomenduoju paskaityti. Nenusivilsit.

 @leidykla"Briedis" #reklama #dovana

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg