NemNemPhoto.eu

  Thich Nhat Hanh „Ramybė su kiekvienu žingsniu“   Pirmi knygos puslapiai manęs visai nežavėjo. Maniau, kad eilinį kartą būsiu gerokai „prašovusi“, bet puslapis po puslapio mane knyga taip įsuko, kad neabejotinai pakeičiau nuomonę. Patiko. Nors toli gražu nesu autoriaus fanė ir tikrai nesidomėjau niekad nei budizmu, nei autoriaus taikos protestais bei jo darbais, tačiau knyga mane pavergė tuo paprastu ir konkrečiu tiesos atskleidimu – Mes esame mūsų ateitis. Patiko ne tik paprastas knygos tekstas, lengvai leidžiantis „plaukti pasroviui“ , bet ir paliestos aplinkosaugos problemos. Baisu skaityti ir suprasti, kad kalbama ne apie dabar (2022m), mūsų dienas, bet ir suprasti, kad per tą laiką niekas nepasikeitė. O tik dar pablogėjo.. (pirmą kartą ši knyga išleista 1990metais) Autorius savo knyga moko skaitytoją įžvelgti ramybę kiekvienoje situacijoje. Rasti „saugų prieglobstį“ kad ir kur būtume. Kvėpuotume. Matytume. Jaustume. Moko kaip suvokti santykius ir mus supantį pasaulį.

  Anna Johannsen "Mirtis Amrume"   Salų detektyvų serija jau yra pavergusi daugelio skaitytojų širdis. Šie detektyvai nėra persmelkti žiaurumu, tačiau pasižymi įdomiais ir kūrybiškais jų narpliojimais. Tai serija, kuri išsiskiria asmeniškumu, komisarės Lenos vidiniais išgyvenimais, patirtimis ir kasdieniškomis situacijomis. Tai- skaitymo blokų "ledlaužis" ,- kaip aš sakau. Knygos, kurios nieko nenuvils, nes jose yra visko po truputį visiems skirtingiems "skoniams". Mes abu su tėčiu labai mėgstam „salų komisarės“ dalis. Abiems vienodai džiaugsmo sukelia kiekviena leidyklos išleista nauja dalis. Ypač smagu, kad šeštosios „Mirtis Amrume“ neteko ilgai laukti, nes jau 5-os dalies pabaigoje sukelta intriga, neleido nurimti „ ar Lena „pastatys“ Grolį į vietą?“ Ir štai nauja salų komisarės dalis pasakoja naują nusikaltimą – nunuodytas visiems puikiai žinomas, nekilnojamojo turto magnatas Martenas Hilmeris, itin skambiai pagarsėjęs moterų numylėtinis. Kiek

ANNE SVERDRUP-THYGESON “Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų” Man asmeniškai, tai buvo labai įdomi, informatyvi knyga apie vabzdžius: kiek jų yra, kokios jų rūšys, kaip jie skirstomi, kaip jei dauginasi, kaip jie atsirenka sau poras, kaip jie komunikuoja ir kam gamtai (arba mums) jie reikalingi. Net neįsivaizdavau, kad jų tokia galybė ir net tokia įvairovė 😉 Vienintelis minusas, kuris mane šiek tiek erzino, tai, kad pavydžiui neturint arti interneto, labai sunku suprasti apie kokį būtent vabzdį kalbama, nes nėra jokių ne tik nuotraukų, bet ir iliustracijų. (girdėjau, kad originalo kalba, ši knyga pilna nuotraukų) Tad, tenka googlinti. O jei šalia nėra interneto…? Tai būtų, manau, vienintelis knygos minusas. Man būtų daug įdomiau ją skaityti, kai žinau , apie ką skaitau. ĮVERTINIMAS: ⭐⭐⭐⭐⭐   

Irvin D. Yalom „Laikinos būtybės“ Manau jau niekam ne paslaptis, kad paskutiniu metu ypač pasikeitė mano skaitomos knygos. Nors neslėpsiu ir to, kad mane visad ypatingai traukė knygos apie anapusinį gyvenimą, mirtį, artimųjų gedulą ar susitaikymą su mirštančiais artimaisiais. Ši knyga- viena iš tokių, tačiau ir kitokia.. Knygą sudaro 10 skyrių su neįtikėtinomis istorijomis. Man patinka kaip autorius įpina savo išmintį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius pokalbius tarp psichoterapeuto ir jo paciento. Tačiau tai tikrai nėra eiliniai jų pokalbiai. Kiekviena istorija apima begales kitų tarpusavyje susijusių temų : mirties baimė, susitaikymas, mirtis, mirtinos ligos.. Tačiau dvi jų ypač išskiriamos: atsakomybė už nugyventą gyvenimą ir tiesą, kad visi mes kada nors mirsim. Prisipažinsiu dar tai, kad mirties sąvoka man nėra tolima. Esu „išsiskyrusi“ su vėžio pasiglemžtu draugu, esu netekusi dviejų ypač artimų savo draugų (savižudybės), todėl galbūt nestebins nieko tai, kad keli knygos skyr

Šarūnas Jasiukevičius “ČERNOBYLIS: pasaulis po trečiojo pasaulinio karo” Štai taip atrodo knygos, kokios man patinka: tikros istorijos, įvairūs mitai, keletas juokelių, patarimų, ir tikrų tikriausi pačio autoriaus išgyvenimai. Jei sakyčiau, kad knyga manęs niekaip nepaveikė, meluočiau. Iš tikrųjų, skaitant apie pačią katastrofą, man kūnu šiurpuliukai bėgiojo ir tikrai ne gerąją prasme. Man apskritai labai labai liūdna, kad tokios katastrofos apskritai pasaulyje vyksta.. ir tikrai nepasakysiu kas mane sukrečia labiau: ar kad dėl to nukenčia milijonai žmonių, ar, kad milijonai gyvių.. apie pačią gamtą net nebenoriu kalbėti, tad šia tema nebesiplėsiu. Man labai patinka autoriaus istorijos perteikimas žodžiais. Keista, tačiau tos 100 nuotraukų man tokių emocijų nesukėlė, kaip pats tekstas ( o čia dar jums priminsiu, kad mano profesija fotografė, bet…). Užtat koks tekstas! Norėčiau ir aš mokėti taip sklandžiai rašyti tekstus. (Baltas pavydas..) Apibendrinant, šią knygą tikrai rekomenduočiau

Gintarė Jankauskienė “Panikos priepuoliai” Ši knyga ne atsitiktinai pateko į mano rankas. Man asmeniškai jau teko susidurti su panikos atakomis, tačiau, kaip ir daugelis (bent didžioji dalis) žmonių, apie šiuos sutrikimus nieko nežino, arba žino per mažai. O aš viena iš jų. Pirmoji knygos dalis (skyrius) yra tikros paniką patyrusių asmenų istorijos ir tas istorijas komentuojančios daktarės mintys. Man jos asmeniškai kartais erzino, kartais nevalingai linkčiojau galva, sutikdama su kai kuriomis Agnės mintimis. “viena iš man patinkančių minčių yra ta, kad jeigu gimei, kada nors turėsi ir mirti. Mes įsitikinę, kad bijome mirties, o iš tikrųjų bijome savo gyvenimo…” Toliau knygoje galima rasti labai daug naudingos informacijos apie tai, kas būtent sukelia šiuos panikos priepuolius, ypatingai naudinga ir įdomi informacija buvo apie vaikus: koks auklėjimas ir bendravimas gali juos pastūmėti į panikos priepuolius ateityje. Manau, tokia informacija labai naudinga ne tik būsimiems, bet ir esami

               Elizabeth Strout „Olivija ir vėl“ Ak, Olivija, Olivija... Skaitydama pirmąją Olivijos knygą „Olivija Kiteridž“ – ja tikrai nesižavėjau. Galbūt trūko man įsijautimo į istoriją, o galbūt ir autorė jos veikėjo neišpildė iki galo, nežinia. Tačiau tuo pačiu pavadinimu sukurtas serialas man tikrai padėjo nusipiešti konkretesnį, pilnesnį Olivijos charakterį. O tada ir prasidėjo.. „Olivija ir vėl“ – tobulai istoriją įvardijantis pavadinimas: Olivija erzinanti, keistokų įpročių, erzinanti ir tikrai nepabijosiu pasakyti – keistoka moteris, tačiau visa jos visuma keri. Perskaičiusi knyga ilgai galvojau apie autorės siųstą žinutę skaitytojui. Nežinau kokia iš tikrųjų autorės mintis, (tai pasakytų tik ji pati) tačiau man ji sukėlė minčių, kad gyvenime tikrai ne viskas klostosi taip, kaip tikiesi ir TAI YRA NORMALU. Nėra nieko blogo, jei pamilsti kitą, ar jautiesi tiesiog nelaimingas. Nieko tokio, jei jautiesi vienišas, tačiau ir nieko nėra blogo tame, kad ir kiek tau metų būtų – tu v