NemNemPhoto.eu

Rumaan Alam "Palikite pasaulį užmaršty" Pirma knygos apžvalga, kurią nenorom privalau sujungti kartu su ekranizacija. Pagal knygą išleistą filmą mačiau anksčiau, nei į rankas pateko knyga. O tai ir kiek keista, kad knygos viršelio niekaip nesusiejau su filmo afiša, kurią mačiau daug anksčiau. Net ir tiek filmo veikėjai ant viršelio manęs neprivertė abiejų dalykų susieti į vieną. Nežinau kodėl. Kaip ir nežinau kodėl knygos viršelyje palikti filmo veikėjai, kai knygos turinys su filmu labai skiriasi. Amanda su vyru ir vaikais išvyksta atostogauti į atokiai nuo civilizacijos įkurtą vasarnamį, kurį išsinuomojo internetu. Vos prasidėjusios atostogos nevyko pagal planą - staiga dingo telefono ryšys, pasijautė tas neapčiuopiamas grėsmės jausmas, kad kažkas negerai. Tačiau kas - nežino niekas. IR tai tik visa ko pradžia. Į knygą pasinerti pradžioje buvo nelengva. Buvo sunku susikaupti į kiek kitokį tekstą. Man jis pasirodė vulgarus, grėsmingas ir šiurkštus. Tačiau vėliau "persil

Madeline Puckette ir Justin Hammack "Vynas lengvai. Iliustruotas žinynas" Niekada nebuvau ir tikriausiai jau nebūsiu vyno gerbėja, tačiau galiu garantuoti, kad net jei ir nemėgstate jo - apie jį sužinoti daugiau bus ne tik naudinga, bet ir velniškai įdomu! Ši knyga ne veltui yra žinynas apie vynus, tad ir informacijos čia - nepaprastai daug: pradedant apie tai, kas apskritai yra vynas, kaip jis gaminamas ir kuo vienas nuo kito skiriasi, iki geriausių vynų pagal regionus ir kodėl būtent tuose regionuose tas vynas toks išskirtinis. Tai nėra ta knyga, kurią pakaks kartą perskaityti ir jau galėsite džiaugtis, kad nusimanote apie viską, kas susiję su šiais gaminiais. Tačiau vadovaujantis knyga, galėsite lengviau ugdyti savo skonį, lengviau pažinti ir atpažinti skirtingas jų natas ir apskritai - išmoksite naujų ir negirdėtų faktų. skaitant knygą, veido neapleido ironiška šypsenėlė: kiek klaidų esame padarę, kas susiję su vynu! Visų pirma, pradedant netaisyklingu jų laikymu, o baigi

Jodi Picoult ir Jennifer Finney Boylan "Piktas medus" Toli gražu nesu perskaičiusi net daugumos Picoult knygų, tačiau kurias jau skaičiau - visos buvo labai stipriomis gyvenimiškomis temomis. "Piktas medus" - ne išimtis. Dar net nebaigusi skaityti knygos, jau galvoje sukau mintį, kaip neišdavus esminių knygos detalių, pasidalinti tais vulkaniniais jausmais, kurie kilo skaitant šią knygą. Buvo ne viena tokia netikėta bomba tekste, kuri visą istoriją vis nuspalvindavo kitomis spalvomis, bet jei pasakyčiau kas konkrečiai - bijau, kad atimtų tą bombos sprogimo jausmą tiems, kurie jos dar neskaitė. Bet pasistengsiu neišduoti.. Vos pradėjus skaityti knygą galvojau, kad knygos pagrindinė tema yra smurtas. Smurtaujantys vyrai. Ir nesvarbu koks tai smurtas : fizinis ar emocinis. Tačiau su kiekvienu puslapiu vis giliau klimpau į istoriją ir supratau, kad ši knyga turi ne vieną temą. Ne vieną dilemą ir pabaigoje likau nustebusi, ką šios autorės patiekė skaitytojui. "Pikta

Arūnas Kumpis "Ukrainos karo audrose. 2 dalis" Net nekyla ranka kaip nors vertinti šią knygą. Tai dienoraštis, atskleisiantis juodžiausias spragas šiandieniniame pasaulyje. Tiksliau - rusų pradėto karo Ukrainoje neteisybę, korupciją, pasipelnymą.. Žinant, kad tai tikra istorija, tikras dienoraštis lietuvio, kariaujančio Ukrainoje, kiek istorijos atrodo švelnesnės, nei realybė. Kadangi niekaip nenusimanau kariškių inventoriuje, dalis technikos pavadinimų man visiškai nieko nesako ir nedaro įspūdžio. Visiškai nenusimanau, kaip ir mašinose ir jų markėse. "Tamsus miškas" kaip visą gyvenimą įvardydavom tas sritis, kurių niekaip nepajėgiam suprasti. Tai ir šis dienoraštis man buvo "tamsus miškas". Tačiau man patiko autorius tiesmukumas. Pasipiktinimas tikrąją tiesa, kurią dauguma nori slėpti ar nors nutylėti. Man patiko ta tikra rizikingoji dienoraščio pusė, kai išeini kariauti ir nežinai ar sugrįši į bazę. O galbūt, grįši, bet sužeistas. Ta amžina nežinia ir ri

JD Kirk "Kaulų upė" Keistas jausmas neapleido skaitant šią knygą.. Toks stiprus, nenuginčijamas "deja vu" jausmas, kad tai jau esu skaičiusi. Arba kažką tokio panašaus, kad net nejauku darėsi. "Kaulų upė" - istorija apie atsinaujinusią detektyvo inspektoriaus Logano tyrimą, kuriame grobiami ir nužudomi maži vaikai. Nors Loganas jau rado ir įkalino tikrąjį žudiką - istorija nepaaiškinamai  vėl kartojasi, tad detektyvas įtaria tik viena - pasaulis turi mėgdžiotoją. O čia man ir tapo nejauku: nuspėjau ne tik inspektoriaus veiksmus, bet ir kas tas "blogiukas". Viskas man atrodė taip pažystama ir matyta, kad skaitymo malonumas nemenkai išblėso. Tačiau nebuvo blogai. Galbūt man kaip tik ir reikėjo kažko lengvo ir greito. Tą ir gavau. Knyga nestora, veiksmo užtektinai ir knygai užteko gero vakaro pabaigti. Bandžiau atsiminti kokią istoriją (knygą) man ji priminė, bet pasidaviau ir nusprendžiau, kad gal net neverta ir galvoti. Man patiko. Lengva, greita

Karolina Ringys "Ribinis laikas" Vis dar bandau "prisijaukinti" lietuvių kūrybą. Ir kuo daugiau jos skaitau, tuo labiau apima jausmas, kad skirtingas knygas skaityčiau, nei kiti skaitytojai, atsiliepdami apie vieną ar kitą lietuvių parašytą knygą. "Ribinis laikas" žadėjo mistikos persmelktą psichologinį trilerį, bet net ir perskaičiusi knygą to trilerio neradau, nors, galbūt, trilerio sąvoka turi ne vieną reikšmę? Pati knyga man visai patiko. Esu įtemptų siužetų gerbėja, tad tai pirmas punktas, kodėl ši knyga nepavergė mano širdies. Man patiko pats istorijos vystymas, nors vos "užsikabinus" už istorijos, iškart imdavau nuobodžiauti. Per daug man Arijos minčių ir spėliojimų buvo. Geriau daugiau veiksmo, nei daugybė monologų su savimi. Patys ir veikėjai manęs nesužavėjo. Nei vienam nepajaučiau prielankumo ar kažkokio smalsumo, noro juos "išnarplioti". Na, nebent ta charizmatiška bobulytė, kurios deja, irgi ne stebuklo knygoje buvo. Vienin

John Marrs "Vienintelis"  Tą VIENINTELĮ nori sutikti visi. Tą sau skirtą "antrąją pusę", kuriam be jokios abejonės širdyje, galėtum atiduoti visą save. Tik ar tam vieninteliam rasti, gali padėti programėlė, nuskaitanti jūsų DNR? Pati knygos idėja ir jos išpildymas man patiko. Lengvai susuka galvą tas aklas tikėjimas, kad kažkokia žmogaus DNR dalis yra lyg suprogramuota, kad suvestų draugėn du visiškai skirtingus asmenis, kuriems susitikus, įvyksta kažkoks nepaaiškinamas vidinis sprogimas, viduriuose paleidžiantis laisvai skraidyti milijonus drugelių... Tačiau šioje vietoje mano vidinė, logikos ieškanti dalis, neleido nusiraminti vis kartodama galvoje "tai logiškai neįmanoma". Nereikia būti mokslo daktaru, kad suprastum, kad ne taip sutverta žmonija, kad vienas kitą pamiltume tik iš kažkokios DNR dalelės. Juk pamilstama ir iš jausmų, pomėgių ar kažkokio vidinio jausmo, kuris kartu ima sieti po kurio laiko. Ne visada ir ta meilė yra akla. Bet nepaisant tos D