NemNemPhoto.eu

 Colleen Hoover "Bjauri meilė" Esu jau susipažinusi su beveik visomis į lietuvių kalbą išverstomis autorės knygomis ir iki šiol negaliu pasakyti, kad esu didelė jos kūrybos gerbėja. Tačiau "Bjauri meilė" mane pavergė ir iki šiol nežinau, ar  savo paprastumu, ar man tiesiog reikėjo tokios lengvos knygos, ramiam vakarui praleisti. Nepasakyčiau, kad ir vėl buvo neapsieita be šabloniško meilės romano plano. Ir vėl buvo saldu, staigi meilė, kvaili poelgiai ir naivus požiūris. Viskas kaip ir įprastuose romanuose, kur meilę nuo neapykantos skiria vos vienas žingsnis, o patirtos nuoskaudos laikomos varginančiai ilgai.  Bet ir kasdienybėje to būna, tiesa? Galbūt tai man ir patiko. Toks lengvas, vietomis šmaikštus romanas apie du žmones, kurie sutinka vienas kitą, kol kažkuris "peržengia" pačių susigalvotą ribą ir ima viskas ristis į pakalnę. Šabloniška, BET miela. Galbūt man tai ir patiko : nuo pat pradžių žinai kas bus. Autorė nebando "apsukti aplink pirštą&q

Bryn Greenwood "Dalykai baisūs ir nuostabūs" Negalėčiau pasigirti ilgu sąrašu knygų, kurios mane paliktų be žado, tačiau ši knyga - neabejotinai patektų vienu iš pirmųjų numeriu. Galbūt kiek keistai pasirodys, bet mane suviliojo knygos pavadinimas. Net nesuabejojusi ją nusipirkau. Ir pataikiau į dešimtuką. Dvi dienos ir ši storulė mano rankose tirpte ištirpo, kaip man buvo įdomu, kaip visa istorija rutuliosis toliau ir kokia pabaiga laukia Veivės ir Keleno. "Dalykai baisūs ir nuostabūs" - pagauli istorija apie disfunkcinėje šeimoje augančią mažą mergaitę, kuri niekam iš šeimos nerūpi. Tačiau vieną dieną Veivė sutinka Keleną - savo tėčio darbuotoją, su kuriuo draugiški santykiai išsirutulioja į tikrą, tyrą meilę. Visa bėda tik ta, kad jis suaugęs, o ji - vis dar vaikas. Tikiu, kad ši knyga kai kuriems gali sukelti neigiamų jausmų, nes tai istorija apie meilę tarp didelio amžiaus skirtumo žmonių. Tačiau tuo ši istorija ir įdomi - ji parodo visai kitą tokios meilės pus

 Laurie Halse Anderson "Kalbėk" Paskutiniu metu, knygos paaugliams mane ypač žavi. Jos tokios paprastos, nepaprastai tyros ir su aiškiu tikslu skaitytojui. "Kalbėk" - tai knyga, apie smurtą prieš vaikus/paauglius. Ir visai nesvarbu, ar tai fizinis ar emocinis smurtas. Abu jie vienodai žalojantys jaunojo žmogaus kūną ir protą. Skaitydama šią knygą, pati mintimis grįžau į savo vaikystės prisiminimus, lankytas mokyklas, bendraklasius.. ir man buvo taip pažįstamas tas jausmas, kaip viskas yra trapu ir nereikšminga. Niekada pati nebuvau iš tų klasės draugų, kurie buvo populiarūs. Buvau ta "pelytė po šluota", kuri laikosi atokiai nuo didesnių kompanijų, turi siaurą pažįstamųjų ratą būtent mokykloje. O po jos - viskas visiškai kitaip. Tad pagrindinės veikėjos Melindos mąstymas ir jausmai man puikiai pažįstami, tad į knygos istoriją įsijaučiau gana greitai. Žinoma, knyga nors ir plonytė, ji nebuvo "lengva". Jaučiamas stiprus Melindos atsiribojimas nuo ją

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa

Donna Barba Higuera "Paskutinė istorijų pasakotoja" Ir kaip man pro akis prasprūdo 2023 metų leidyklos" Alma Littera" naujiena "Paskutinė istorijų pasakotoja"-  man iki šiol lieka paslaptis. Tačiau netikėtai atrasti tokias knygas -  vis dar yra neišpasakytas malonumas. Trylikametė istorijų pasakotoja Petra - tyrumo ir stiprybės pavyzdys, kuriai teko išgyventi siaubingą gyvenimo išbandymą - leistis į ilgą kelionę vardan ateities, leidžiant save ir savo šeimą užšaldyti šimtmečiams, kad prireikus jų gebėjimų, jie padėtų pritaikyti naują planetą, naujų gyventojų poreikiams. Pati knygos pradžia man priminė kažkada seniau matytą filmą ir tik vėliau veiksmui vystantis, panašumai blanko, kol visai jų nebeliko. Istorija įdomi, nors didelio įspūdžio irgi nepaliko. Veikėjų nedaug, istorijos paprastos ir lengvai įtraukiančios. Pats tas "galvai pravėdinti", tačiau viso skaitytojo dėmesio nepatraukianti.  "Paskutinė istorijų pasakotoja" - lengvas, ja

Jevgenij Nikolajev "Išdavę Hipokratą" "Išdavę Hipokratą" - knyga išvadavusi visus mano vidinius demonus, kuriuos reikėjo vis iš naujo pirmiausia numaldyti, kad galėčiau vėl grįžti prie knygos istorijos. Jei jau man, kaip skaitytojai, šiaušėsi kūnas skaitant tokį siaubą, negaliu net įsivaizduoti, kaip siaubinga buvo knygos autoriui, kuris turėjo visą šį siaubą išgyventi savo kailiu. 9 metai siaubingų psichologinių kančių, dešimtimis, galbūt ir šimtais kartų be perstojo bandymas įteigti "ligoniui" savąją tiesą : "tu ligonis. Tu politikuoji. Tu keli kitiems grėsmę." Ir tikrai visi žino, kad tokia įtikinimo taktika veiksminga. Ypač - jei ji praktikuojama apsvaiginant žmogų. Tačiau Jevgenij nepalūžo. Jaučiu neapčiuopiamą pagarbą knygos autoriui. Tikriausiai nežinau nei vieno žmogaus, kuris ištvertų tai, ką jis patyrė. Aš jau skaitydama pirmus kelis puslapius, drebėjau iš pykčio to "tą pati per tą patį" kartojimo. O šis žmogus - ištvėrė bene

Gabor Mate "Kai kūnas sako ne. Slopinamo streso kaina" Tai knyga, kurios neperskaitysi vienu kartu. Reikės sustoti, pamąstyti, palyginti. Bent jau man to reikėjo. Skaityti dalimis, iš lėto ir pamąstyti/palyginti tai kas rašoma knygoje, su savuoju gyvenimu. Niekam ne paslaptis, kad už fizinį skausmą, baisesnis tik vidinis, nes išorinį skausmą gali gydyti arba apmalšinti vaistais, o va vidinis - jau visai kita kalba. Vidinį "aš" nuraminti gali trukti ne vienerius metus, tad autorius šia knyga nori papasakoti, kaip išoriniai ir vidiniai dirgikliai turi poveikį žmogaus kūnui ir sielai. Knygoje "Kai kūnas sako ne" autorius pasidalina labai įdomiais faktais, kaip mūsų kūnui sukeltas stresas, turi įtakos įvairių ligų, kaip pavyzdžiui vėžys, atsiradimui. Ar kada susimąstėte, kodėl du vienodos sveikatos ar išvaizdos žmonės, savo organizmą nuodijantys cigarečių dūmais, vienas jų suserga plaučių vėžiu, o kitas ne? arba atvirkščiai: kodėl niekada nevartojantys alkohol