NemNemPhoto.eu

 Kimberly Belle "Mano brangusis vyras"   Kaip man patiko šios knygos pradžia ! Pajau čiau ir įtampos ir mįslingumo, kur nežinai kas vyks toliau. Tačiau vėliau taip ir nebesupratau, ką čia perskaičiau...   Džeidė ir Kemas, iš pažiūros laiminga sutuoktinių pora, auginanti du mažamečius vaikus. Jis – garsus restoranų šefas-tinklo viršininkas, ji – interjero dizainerė, metusi darbą kad būtų daugiau su vaikais. Viskas skamba taip gražiai, kaip iš žurnalo viršelio. O taip, jų gyvenimo istorijas pasakojo ir jose. Tačiau. Kiek tai tikra?   Ir štai čia, kai pagrobiami Džeidė su vaikais ir imamasi katė-pelė žaidimas per kelių aukštų namus, mano dėmesys istorijai nukrito iki pat dugno. Norėjau mesti knygą į „dnf“ skyrelį ir pamiršti tai, bet sąžinė neleido mesti knygos, kai jau daugiau nei trečdalis jos perskaityta. Net nežinau kas mane erzino labiau – vaikų elgesys ar tas kaltės mėtymasis iš kairės į dešinę. Galimai sukčius Kemas, ilgą laiką burbule pasiklydusi jo žmona Džeidė, kuri ne

  Sebastian Fitzek “Mimika” Jau keleri metai instagrame skambantis autoriaus vardas tikriausiai į savo gerbėjų gretas pasiglemžė ne vieną naują skaitytoją. Iki šiol jei ir buvau ką skaičiusi iš ankstesnių autoriaus kūrinių – nuoširdžiai jų nepamenu. Tačiau susigundžiau ir aš, ką ten visi tokio „wow“ jo kūryboje mato? Kūrinio „Mimika“ tema – veido skaitymas – išties originalus. Ypač taip profesionaliai ir idealiai skaityti veidus kaip Hana Herbst, moka retas. Tačiau vieną dieną Hana pakliūna į savo paties spąstus: Hanos šeima nužudyta, o ją nužudė – ji pati. Kaip susitaikyti su šia žinia žmogui, kuris to net nepamena? Skaityti šią istoriją buvo įdomu. Tikrai gražiai sukurptas tekstas, tačiau „wow“ įspūdžio tikrai nebuvo. Mėtymasis nuo vieno „blogiuko“ iki kito, mįslingi informacijos trupiniai ne tai, kad masintų kaltinti vieną ar kitą, šiuo atveju manęs negundė spėlioti kas yra kas, nes dauguma vietų jau buvo galima pačiam susiprasti. Tačiau man patiko. Gana įtraukiantis ir įd

  Johann Hari „Pavogtas dėmesys“   Senokai bejaučiau tiek daug pasitikėjimo savimi ir savo sprendimais, kaip skaitant šią knygą. Niekam pro akis neprasprūsta kasdieniai vaizdai viešumoje, kai jaunimas ( ir ne tik jie) nosis įkišę į ekranus visur: poliklinikos eilėje, pas stomatologą laukiamajame ar eilinę dieną parduotuvės eilėje prie kasos. Ir toks vaizdas daugumos nestebina. Juolab – negąsdina. Na, gal tik mane. Man baisu, kaip dėl visų ekranų esame atskirti nuo tikro bendravimo ir palaipsniui prarandame bendravimo įgūdžius. O dar baisiau, kad dauguma tai pripažįsta kaip „Norma“. Tačiau ne tik ekranai ir technologijos atima iš mūsų laiką, bet ir dėmesį. „Pavogtas dėmesys“ – 14-ka priežasčių, kurios atima mūsų dėmesį nuo telefonų ekranų iki netinkamo auklėjimo. Turbūt daugumai nuskambės ir kvailai, bet 2019 metų gale prasidėjusi pandemija apie dėmesį ir laiką, mane išmokė daugiau nei pati galėjau įsivaizduoti: atsisakiau visų informacinių priemonių informacijai pasiekti: del

 Jo Nesbo "Karalystė" Netryškau simpatija Jo Nesbo "Hūlės" serijos knygoms, tačiau pavienės autoriaus istorijos man patinka. Net labai. Maloniai nustebino teksto skambesys. Toks lyg poetinis, atrodo, lyg kiekvienas autoriaus žodis būtų nušlifuotas idealiai, kiekvieno skaitytojo ausiai. Man patiko tekstas. Traukė skaityti toliau, o ir su tekstu vis "giliau neriant" apimdavo jaukiai šiurpus jausmas, kad čia velniai žino kiek siaubūnų dar teks sutikti. "Karalystė" - dviejų brolių susipynę gyvenimai, kai jautiesi atsakingas vienas už kitą, nors ne visada kito nelaimė yra tavo paties kaltė.  "..manai, kad pažįsti kitą kaip penkis pirštus, ir staiga žmogus atskleidžia tokią savo pusę, kokios nė neįtarei esant." Nežinau ką dar pasakyti apie šią knygą. Ji man absoliučiai ideali: intrigos, teksto skambumas, įdomūs veikėjai, detektyvo ir romano intarpai. Gal kiek per daug mirčių, kai kurios- visai beprasmės, bet ši knyga viena iš mano metų atradi

Brigitte Giraud "Gyvenk greitai" Žinau tą jausmą, kai po siaubingos nelaimės apninka vienas ir tas pats klausimas "o kas jei..?" Galim visi tokiu atveju sukti sau galvą ir ieškoti kaltų. Neradę - kaltinti save. Arba.. leisti sau viską išjausti ir pripažinti tiesą - niekas nevyksta be priežasties. Labai panašūs jausmai kilo ir knygos autorei - Brigitte, kuri sau tą patį klausimą "o kas, jei..?" užduoda jau dvi dešimtis metų. "O kas, jei nebūčiau sutikusi?", "o kas, jei būčiau paskambinusi..?" būtent taip ji išgyvena savo mylimo vyro žūtį. Prieš dvidešimt metų, jos vyras išvažiavo į darbą ne savo motociklu ir taip niekada nebegrįžo namo. Po dvidešimties metų, Brigitte vis dar gedi ir kaltina save. Kitus, veiksmus ir vis užduoda tą vienintelį klausimą " o kas...?" Nepasakyčiau, kad tas vakaras prie knygos būtų mane šokiravęs, tačiau šiandien pabudau su mintimis apie šią knygą (tai visiškai nėra man būdinga) ir vis dar negaliu jos

Fredrik Backman "Nugalėtojai" Backman'o kūryba man - tikras poilsis, kuris mane nugramzdina giliai į istoriją ir leidžia išnerti tik tuomet, kai lieku be žado. Tai jau trečioji, ilgai lauktos "Lokių miestas" trilogijos dalis, sudėjusi visus taškus ant i istorijoje, kuri nepaliks  abejingų. Nors ši storulė mane gąsdino, supratau, kad gana pelnytai. Pirmi 200-250 puslapių autorius gražino mane atgal į pirmųjų dviejų istorijų pradžią, ją pakartodamas, primindamas kas vyko iki šiol. Iš vienos pusės, tai puikus priminimas man, po tiek metų prisiminti kas yra tas Bobo, kodėl Peteris nebėra sporto reikalų ministras ir kodėl pagrindiniai veikėjai išvyko iš šio sportu pagarsėjusio miesto. Tačiau iš kitos pusės, tai buvo velniškai nuobodi pradžia tokiai stipriai knygai, kurios "stiprumą" suprasiu tik tada, kai skaitysiu tik paskutinius jos puslapius. Pasakojimas pasirodė kitoks. Nežinau dabar, ar pasikeitė jis, ar aš pati, nes pirmąsias knygas skaičiau jau perne

Emilie Schepp "Paženklinti amžiams" Tikriausiai gyvenime dar nesu lietusi tokios malonios tekstūros knygos. Tikrai labai unikalus dizainas naujiems "Balto" Leidyklos trilerių knygoms. Tačiau ir turinys nė per nago juodymą manęs nenuvylė, o aš tiek bijojau naujos pažinties su dar viena negirdėta autore ir dar viena pasirodžiusia knygų serija apie Janos Berzelijus bylas. Trileris nukelia į Migracijos departamento vadovo namus, kuriuose jis randamas nužudytas, kaip įtariama - nuo vaiko rankos. Tačiau jis su žmona neturi vaikų. Niekada neturėjo. Tad kas iš tikrųjų vakare įsilaužė į namus, kad įvykdytų šį  "teisingumą"? Šią bylą gauna prokurorė Jana Berzelijus, kuriai ši neįprasta istorija pažadina vidinius demonus ir tampa ypač asmeniška. Nors tai tik pirmoji serijos dalis apie prokurorę Janą, man ši serija jau ima patikti. Janos charakteris įspūdingas - ji šaltakraujiška iš išorės, tačiau viduje ji jautrus žmogus. Nepaisant to, Jenos personažas lieka vis dar