NemNemPhoto.eu

  B.A.Paris „Kalinė“   Sunku papasakot apie knygą, kurią perskaičius net ir po keleto dienų, vis dar nelabai supranti, ką čia perskaitei. Kadangi didelių lūkesčių jai nekėliau, apskritai knyga man patiko. Man ji buvo lyg „SantaBarbara“ tik kiek „grubesnė“ jos versija. Amelija, nepilnametė, o jau netekusi abiejų tėvų, išvyksta ieškoti savo laimės į Londoną, kur viskas apsiverčia aukštyn kojomis: sutinka ten ne tik naujas drauges, bet ir milijardieriaus sūnumi – Nedu ir galiausiai už jo išteka. Tačiau vieną naktį į namus įsibraunama ir jie kartu su vyru pagrobiami. Amelija patenka į dar vieną kalėjimą, bet kuris iš jų buvo baisesnis? Pati knygos pradžia man patiko ir įtraukė. Buvo smagu skaityti, nors ir skaičiau ją labiau ne rimtai, o kaip pramogą ir taip galbūt padėjo knygą įvertinti geriau, nei būtų vertinusi „kritiška akis“. Tačiau knygai perkopus į antrąją jos pusę, nugalėjo mano užslopinta „kritiška akis“ – nesupratau kodėl autorei reikėjo tokios pabaigos. Nesuprantu

  Mary Higgins Clark „ Tuščias lopšys“ Mary Higgins Clark, prieš gerus 5-6 metus, buvo skaitomiausia mano autorė. Nors jos knygos įvardijamos kaip romanai, man jie turi ir detektyvo prieskonio. Taip ir vis dar kyla man klausimas, kokia riba skiria detektyvų ir romanų žanrus? Autorės knygų esu perskaičiusi nemažai, tad jau plius minus žinojau, ko tikėtis ir iš šios knygos, tačiau šįkart knyga manęs taip nesužavėjo, kaip žavėdavo prieš 5-6 metus. Po eismo įvykio, apygardos prokurorė Keitė patenka į ligoninę, kur nesudėdama bluosto, pro langą pamato keistą reginį – negyvą moterį į bagažinę keliantį vyrą. Keitė įsitikinusi, kad jai tiesiog pasivaideno, tačiau jau kitą dieną Keitė ima tirti naują bylą – jaunos nėščios moters savižudybę.. ir koks sutapimas – būtent tos pro langą matytos moters.. Štai čia ir prasidėjo mano „akių vartymas“, kai tą ką matei ir tai, kad kitą dieną tiri to paties žmogaus savižudybę, bet apie tai niekam nesakai, nes manai, kad „prisisapnavo“.. Tai taip kva

 Jolanta Waldner "Demonai, kurie mane saugo"   Tai buvo bene ilgiausiai mano skaityta knyga, nes ją jau buvau pradėjusi skaityti prieš daugiau nei pusmetį, tačiau kiti darbai ir knygos nustūmė ją tolyn iki šios dienos.. Iš pradžių buvo kiek nesmagu, nes tai pirmoji autorės knyga, tad mažai informacijos tiek apie autorę, tiek apie pačią debiutinę knygą, tikrai kėlė kiek nesmagių jausmų, nes nežinai ko tikėtis, o ir jei nepatiks, ar nuomonė apie knygą neįžeis autorės, kad sukeltų norą net nustoti rašyti? Tačiau o varge, kaip man patiko istorija ! Nesu fantastikos gerb ėja, tačiau jau imu galvoti, kad klaidingai visą gyvenimą galvojau.. Alexandra mamos paraginta grįžta į jos gimtinę Lietuvą, mįslingai pasitikti savo likimo, kurį ji turi pasirinkti iki savo 18-ojo gimtadienio. Nauji namai, draugai, mokykla, nes įprastas jos gyvenimas buvo išplėštas tiesiog iš rankų. Įdomu. Drąsu. Mįslinga. Vieninteliai minusai knygoje man buvo vietomis per daug pateiktų gan nereik

  Claire Douglas „Dingusios merginos“   Praeitais metais leidyklos išleista pirmoji autorės knyga „Pora iš 9-ojo namo“ man labai patiko. Ypač – pati pabaiga, kuri netikėtai nustebino. Tad kai pamačiau, kad išleidžiama kita knyga „Dingusios merginos“ – jau nėra ką ir sakyti – panorau ir jos. Nors šįkart autorė nenustebino manęs. Galbūt net kiek „susuko galvą“, nes tikrai nesitikėjau to, kas įvyko. Pati istorija pasirodė originali ir persmelkta mistikos: prieš 20 metų Olivija, kartu su savo draugėmis pateko į automobilio avariją, kurios vairuotoja –Olivija- liko prispausta susidūrimo metu.. tačiau kas įdomiausia – atsitokėjusi Olivija suprato, kad mašinoje liko viena, o jos draugės taip niekada ir nebeatsirado.. Nedidelis miestelis, kuriame visi viską žino, išskyrus kas nutiko merginoms – kiek drąsus ir įdomus istorijos vingis. O štai ir žurnalistė Džena, atvykusi prieš pat 20-asias įvykio metines, įkliūna „tiesiai liūtui į nasrus“, mėgindama sužinoti kas ką dar pamena iš tos n

Emily Henry "Aš, tu, atostogos" Nežinau, ar įtakos turėjo turėti tai, kad tai pirmoji man šios autorės knyga. Vos pradėjus ją skaityti, gavau ne viena žinutę, ar skaičiau prieš tai kitas jos knygas. Neskaičiau. Bet ir likau nesupratusi, o turėjau...?   Pati knyga man patiko, neskaitant to, kad jau nuo pat pirmų puslapių buvo aišku kas vyks ir kuo pati knyga baigsis. Gana šabloniškas siužetas, tačiau vis tiek velniškai atpalaiduojantis.   Veikėjai taip pat ne iš kelmo spirti, - įdomūs, vietomis erzinantys, tačiau vis vien nors prie širdies glausk...   Popė ( jau antra knyga su pagr. Veikėja Pope, jau darosi keistoka) – nenustygstanti vietoje keliautoja, negalinti vienoje vietoje išbūti ilgai. Ir visiška jos priešingybė – Aleksas- tvarkos maniakas (gal kiek perspausta?) mokytojas, Popės geriausias draugas ir kelionių kompanionas. Įdomi porelė, tiesa?   Nežinau kaip kitos autorės knygos, bet tikiuosi, kad pirmosios buvo šiek tiek „rimtesnes“ ir mažiau nuspėjamos.

  Simon Beckett „Mirties chemija“   Kai jau antri metai girdžiu, koks nuostabus rašytojas yra Simon Beckett, supratau, kad metas susipažinti ir ištirti, už ką visi jo kūrybą taip myli. Nors girdėjau, kad šis rašytojas kuria ypač baisias scenas, net baisiau nei Chris Carter – suglumau. Nieko baisaus čia neradau. Tačiau ne pagal baisumą vertinu tokias knygas. O pagal autoriaus išmonę: kaip jis sukurs įtraukiančią istoriją, kaip ją vystys puslapis po puslapio, o gal dar ir nutrupės kokia smagi/įdomi informacija? Pripažinkim, „padarę namų darbus“ autoriai daug įdomesni! O va štai tuo mane ir sudomino Beckett kūryba- informacija, kurią prieš pateikiant skaitytojui, reikėjo dar nemažai ne tik perskaityti, bet ir sugalvoti kaip ją pateikti. Nenuobodžiavau. Tikrai ne, nors ir didelio įspūdžio irgi nepaliko. Matyt, ne laikas dar „prisijaukinti“ naują rašytoją, tačiau antrą serijos dalį apie Deividą Hanterį dar tikrai skaitysiu.   Tuomet žiūrėsim, kaip man seksis...

  Tillie Cole "Tūkstantis vaikino bučinių" Trumpa instrukcija tiems, kurie žada skaityti šią knygą : 1.)            pasiruoškite krūvą nosinaičių. 2.)            Atlaisvinkite knygai laisvą dieną, nes... Negalėsite atsitraukti. Bent kartą per metus žiūriu romantinius filmus, kad išliečiau visas susikaupusias emocijas ir atitrūkčiau nuo dažnai nelepinančios manęs realybės. Suprantu, kad filmuose rodoma romantika toli gražu neatitinka tiesos, tačiau ją pažiūrėti retkarčiais – pravartu. Juk gaminasi laimės hormonas ! Tikriausiai daugumai kyla klausimas “kuo tai susij ę?“ ogi viskuo ! Būtent ši Popės ir Rūno istorija buvo tobulai nušlifuotas romantinis filmas, kuris kad ir toli gražu atitinka realybę, bet velniškai įdomu į ją pasinerti. Nors ir buvau įspėta pasiruošti kalnams ašarų, nesitikėjau, kad tie kalnai lydės mane praktiškai visą knygą. Oj kiek aš jų liejau, kiek gumulų gerklėje turėjau. Bet buvo verta. Iš tiesų ši istorija yra bene kiekvieno žmogaus svajonė