B.A.Paris „Kalinė“
Sunku
papasakot apie knygą, kurią perskaičius net ir po keleto dienų, vis dar
nelabai supranti, ką čia perskaitei.
Kadangi
didelių lūkesčių jai nekėliau, apskritai knyga man patiko. Man ji buvo lyg „SantaBarbara“
tik kiek „grubesnė“ jos versija.
Amelija,
nepilnametė, o jau netekusi abiejų tėvų, išvyksta ieškoti savo laimės į
Londoną, kur viskas apsiverčia aukštyn kojomis: sutinka ten ne tik naujas
drauges, bet ir milijardieriaus sūnumi – Nedu ir galiausiai už jo išteka.
Tačiau vieną
naktį į namus įsibraunama ir jie kartu su vyru pagrobiami. Amelija patenka į
dar vieną kalėjimą, bet kuris iš jų buvo baisesnis?
Pati knygos
pradžia man patiko ir įtraukė. Buvo smagu skaityti, nors ir skaičiau ją labiau
ne rimtai, o kaip pramogą ir taip galbūt padėjo knygą įvertinti geriau, nei
būtų vertinusi „kritiška akis“.
Tačiau
knygai perkopus į antrąją jos pusę, nugalėjo mano užslopinta „kritiška akis“ –
nesupratau kodėl autorei reikėjo tokios pabaigos. Nesuprantu apskritai, kodėl
autoriai dažnai pasirenka tokius istorijos tęsinius, kai turėtų „labiau
suveikti“ tiesiog taško padėjimas sakinio gale.
Neįtikino ir
nesupratau kodėl reikėjo Amelijai ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos ji jau
pati žinojo. Nesuprantu kodėl Amelija priėmė tuos sprendimus, kuriuos priėmė.
Nepaisant
visko, kas „badė akis“ skaitant šią istoriją, man patiko prie šios knygos
praleistas laikas. Buvo smagu, kartais tikrai pagaulu , tačiau trileriu šios
knygos nepavadinčiau. Knygoje veiksmas vijo kitą veiksmą, tačiau šiurpas kūnu
nebėgo, įkyrios mintys ar turinio spėjimai nekankino, tad „trileris“ vardas
šiai knygai kiek per stiprus.
Ačiū Knygynų tinklui "VAGA" už knygą
leidykla : Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla
#dovana #reklama
Komentarai
Rašyti komentarą