NemNemPhoto.eu

  Ignė Ale „Visi vieniši žmonės“   „ -... Didžiausia šiuolaikinio žmogaus svajonė – ne mersedesas, ne namas prie ežero, o sielos ramybė. - Bet ar ji pasiekiama tik vienatvėje? Kiek vienatvės yra pakenčiama, o kada ji jau tampa vienišumu?..“   Tikiu, kad dauguma mūsų jaučiamės vieniši, o galbūt kartais ir ne visai įvertinami, tad ši knyga daugumai taps labai artima sielai, kaip ir tapo man. Nors tai tik pirmoji autorės knyga man, jau jaučiu, kad norėsiu perskaityti ir kitas. Man patiko tai, kaip autorė rašo: lengvai lyg plunksna skrodžia kiaurai sielą.. Istorija paprasta: Uršulė po skaudžių skyrybų grįžta į gimtinę, kur viskas sava ir pažįstama. Įsidarbina svajonių darbe – bibliotekoje ir siekia savo svajonių. Uh, net rašant tai kirba kirminėlis viduje, kiek pažįstamų jausmų tai kelia. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, tiesa? O gal kaip tik ne? Sunku man pasidalinti įspūdžiais tų knygų, kurios man ypač patinka: atrodo nėra ką sakyti, kai net neturi prie ko prikibti.

 Shelby Van Pelt "Itin protingos būtybės" Backman‘o gerbėjai sukluskite!   Jei mėgstate „kietus“, įdomius ir išskirtinius veikėjus- ši knyga jums labai patiks. Ir tikrai jau žinote ką dabar sakysiu – šios knygos pagrindinė herojė Britos Marijos kopija. Arba bent jau labai artima jai.   Nors pradžioje tikrai bijojau imti į rankas šią knygą, nes anotacijoje minimas pokalbis su aštuonkoju mane įtikino patikėti, kad tai bus labiau fantastinis kūrinys, kur iš tikrųjų kalbasi žmonės ir gyvūnai, tačiau oj kaip aš klydau..   Istorija tikrai išskirtinė ir įdomi: pasiklydęs savo gyvenime jaunuolis, plepusis salos pardavėjas, tvarkingoji akvariumo valytoja su ypač stipriu charakteriu ir Marcelas – senas, tačiau velniškai protingas aštuonkojis.   „Itin protingos būtybės“ – ir šmaikštus ir gilus pasakojimas apie viltį ir stiprybę, kuris įtikins skaitytoją, kad viltis tikrai miršta paskutinė, o draugystę galima rasti pačiuose netikėčiausiuose pasaulio kampeliuose.   Kik

  Stephanie Land „Valytoja“   Sunku pripažinti, kokia slogi ir paveiki tai buvo knyga. Net nemirktelėjusi pripažinčiau, kad tai buvo skaudžiausia knyga, kokią esu skaičiusi, nes visą knygos skaitymo laiką skaičiau su gumulu gerklėje ir buvo sunku pripažinti, kad tai ne tik tikra istorija, bet ir tokių istorijų kaip Stephanie yra daug daugiau. Stephanie papasakota asmeninė istorija privertė susimąstyti ne tik, kokia gali būti stipri moteris, kai jos pagrindinė „kelrodė žvaigždė“ – jos vaikai, bet ir kaip visa ta kelionė į geresnį gyvenimą yra ne tik neteisinga vyriausybės, bet ir šeimos santykių atžvilgiu. Negaliu įsivaizduoti koks skausmas yra negalėti atsitiesti ir suteikti savo vaikams visa ką geriausio, bet ir nejausti jokio šeimos ir artimųjų palaikymo. Visada buvau auginama ir auklėjama minties, kad ir kas nutiktų – šeima visada bus šalia ir padės kuo tik gali, tačiau Stephanie to neturėjo. Jie vienas po kito atsuko jai nugarą, kol ji ėmė suprasti, kad vienintelis žmogus,

  Colleen Hoover „Mes pradedame iš naujo“   Tikriausiai daugelis jau esate skaitę pirmąją istorijos dalį „Mes dedame tašką“, kuris (cha, kaip šmaikštu) tapo kableliu, virtusiu antrąją knygos dalimi. Aš esu ta skaitytoja, kuri perskaičiusi pirmąją dalį norėjo tęsinio. Nesutikau su tuo tašku istorijoje, nesutikau su autorės mintimi būtent taip pabaigti Lilės ir Etlaso istoriją. Ačiū autorei, kad išklausė mūsų norus ! Apie šią dalį girdėjau daug. Ir tikrai „saldžių“ atsiliepimų. Nors ypač saldžių istorijų mėgėja nesu, vis vien susigundžiau paskaityti ir šią dalį. Ir žinot.. Man nebuvo per saldu ! Kaip intarpas tarp trileri ų – ši knyga man buvo lyg auksas. AK, kaip man patiko. Bet visgi, po gan ilgos pertraukos tarp knygų, pirmoji dalis iš atminties jau buvo kiek išdilusi, tačiau mažais žingsneliais nėriau ir vėl į tą saldžią istoriją... Kas mėgstate kiek rimtesnes istorijas, tikiu, kad ši knyga gali nepatikti. Neskaitant to, kad knyga man buvo kaip atgaiva savo lengvu turiniu t

Alafair Burke "Geresnioji sesuo" Pažintis su autorės kūryba man nėra pirmoji. Esu ištikima Mary Higgins Clark knygų mėgėja, o niekam ne paslaptis, kad autorė kartu su M.H. Clark  yra parašiusios ne vieną bendrą kūrinį. Ir beje, ne prastus! Retai pritrūkstu žodžių aprašyti perskaitytai knygai, tačiau šįkart gerai apgalvoju kiekvieną parašytą žodį, nes tai ką perskaičiau buvo gana dviejų skirtingų pusių nuomonė : man ir patiko ir šiek tiek nuvylė. Pati knygos pradžia maloniai nuteikė, sukeldama intrigą tarp dviejų seserų, kurių viena yra patikima ir atsakinga, o kita – vėjavaikė, įklimpusi į priklausomybės liūną. Tačiau visa kūrinio esmė (kitaip –„ kabliukas“) yra tai, kad jaunesnioji sesuo galiausiai išteka už savo sesers vyro ir tampa savo sūnėno pamote... kol vieną dieną, randa savo vyrą negyvą.. Jau sudomino? Ir štai čia patekau tarp dviejų nuomonių: patiko pateikiamos netikėtos detalės kiekvieno skyriaus pabaigoje, tačiau vietoj to, kad tai būtų plėtojama – viskas nurimsta

Yeomni Park "Išgyventi"   Tai knyga, kuri tikrai privers jus susimąstyti, kaip iki šiol nuostabiai gyvenome.. Ši knyga akyse šmėžavo ilgą laiką, bet kažkodėl negundė jos perskaityti. Tačiau kažkur bookstagram‘e pamatytos knygos ištraukos visgi pakeitė mano nuomonę – man būtina ją perskaityti. Nesitikėjau, kad knyga mane taip įtrauks. Ją perskaityti užtruko kiek daugiau nei parą, tačiau anaiptol nėra ji tokia „lengva“, kaip gali susidaryti įspūdis. Šiurpau. Šlykštėjausi. Liūdėjau. Kraupau. O knygą pabaigusi supratau, kokį nuostabų gyvenimą (palyginus) gyvenu. Sunku dar suvokti, kad tai tikra istorija ir kad tie siaubingi dalykai iš tiesų vyko ir vis dar vyksta Š. Korėjoje. Jei iki šiol galvojote, kad sunkiausia dalis buvo bėgti, pagalvokite iš naujo, nes dar sunkiau yra prisitaikyti prie naujo ir nepažįstamo pasaulio. Įsivaizduokite gyvenimą, kurį pamatytumėte 15 metų praleidę bunkeryje – naujos technologijos, mados, žmonės, net kalba. O dabar įsivaizduokite save, dabartiniame

Chris Carter „Mirties skulptorius“ Kai jau maniau, kad žiaurių scenų autorius nepagailėjo pirmose trijose serijos knygose, šioje žiaurumas sumušė visus rekordus. Kas jau susipažinę su autoriaus knygomis žino, kad jose pilna ne tik žiaurių nusikaltimo scenų, ne tik dominuoja serijiniai žudikai, jų psichologija, bet ir daugybė veiksmo, kurie neleidžia nuobodžiauti. „Mirties skulptorius“ dalis man išsiskyrė lėtesniu, tačiau anaiptol nenuobodžiu vyksmu. Viskas čia vyko daug lėčiau, bet išsamiau nei prieš tai buvusiose knygose. Ir tai man patiko tik dar labiau! Serijinis žudikas, žiniasklaidos pramintas kaip “skulptorius”, žiauriai išniekina teisėsaugai žinomų asmenų kūnus, palikdamas dovaną – skulptūrą, sukurtą iš jų kūno dalių. O taip, tai tikrai verčia pašiurpti odą! O kuo visos aukos susiję ir ką reiškia tos skulptūros – tai dar viena mįslė detektyvui Hanteriui išsiaiškinti. Man nepaprastai patiko ši dalis – dar daugiau įdomių veikėjų, daugiau mįslių ir istorijų, kurios neleido net nuja