Ignė Ale „Visi vieniši žmonės“

 

„ -... Didžiausia šiuolaikinio žmogaus svajonė – ne mersedesas, ne namas prie ežero, o sielos ramybė.

- Bet ar ji pasiekiama tik vienatvėje? Kiek vienatvės yra pakenčiama, o kada ji jau tampa vienišumu?..“

 

Tikiu, kad dauguma mūsų jaučiamės vieniši, o galbūt kartais ir ne visai įvertinami, tad ši knyga daugumai taps labai artima sielai, kaip ir tapo man. Nors tai tik pirmoji autorės knyga man, jau jaučiu, kad norėsiu perskaityti ir kitas. Man patiko tai, kaip autorė rašo: lengvai lyg plunksna skrodžia kiaurai sielą..

Istorija paprasta: Uršulė po skaudžių skyrybų grįžta į gimtinę, kur viskas sava ir pažįstama. Įsidarbina svajonių darbe – bibliotekoje ir siekia savo svajonių. Uh, net rašant tai kirba kirminėlis viduje, kiek pažįstamų jausmų tai kelia. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, tiesa? O gal kaip tik ne?

Sunku man pasidalinti įspūdžiais tų knygų, kurios man ypač patinka: atrodo nėra ką sakyti, kai net neturi prie ko prikibti. Ir veikėjai įdomūs, ir humoro jausmas patiko, ir pasirinkta aplinka (tiek biblioteka, tiek pajūris..)..

Patiko man viskas: nuo A iki Z ir toliau lauksiu kitų autorės kūrinių.