NemNemPhoto.eu

  Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“   Kažkodėl tikėjausi, kad nebuvau šios knygos skaičiusi. Tačiau pabaigus paskutinį knygos sakinį, jau imu abejoti, ar tikrai nesu jos skaičiusi? Istorija kiek primena „svečių sąrašas“ arba „sanatorija“ knygas, ir kaip ir pastarosios, visos jos tokios.. vidutinės. Kaip romanui, jaučiamos įtampos kiek per daug, bet jei būtų detektyvas/trileris- kiek pritrūktų. Vietomis norėjosi keiktis veikėjų naivumu, o kitomis akimirkomis- purčiau galvą logikos trūkumui. Nors patį knygos įdomumą pajaučiau tik pačioje pabaigoje, knyga nėra prasta. Visai įdomi. Skyriai trumpi, veiksmo visad buvo. Skaitydama norėjau kartu su Nora išbėgti pabėgioti. Taip vaizdžia šį jos sportą įsivaizdavau.. Tačiau visgi, nors ir įdomu buvo, o vietomis purčiau galvą, manau, kad ją perskaityti verta, kai norisi lengvo kūrinio, „pravėdinti galvai“. Tik puikiai. O ir persiskaito greitai, kankintis nereikės ;)

  Michelle Ogundehin „Laimė būti namuose“   Jei šiuo metu kuriate savo svajonių namus, ar tiesiog jau turimuose nesijaučiate kaip savo namuose- ši knyga ateis jums į pagalbą. Paprastos, tačiau labai vertingos pastabos/patarimai, kaip suteikti savo namams jaukumo, išskirtinumo ar daugiau erdvės, pasitelkiant spalvas, formas ir raštus – tai yra tai, ką šioje knygoje galite rasti. Man ypač patiko skyriai apie natūralias namų švaros priemones ir nepavojingas statybines medžiagas, kurias galime pritaikyti namų dekoravimui ar remontui. Prisipažinsiu, keletas faktų knygoje nemenkai išgąsdino, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų – informacija buvo išties labai naudinga. „Laimė būti namuose“ – lyg mini namų katalogas, savyje talpinantis ne tik ypač naudingus patarimus kaip susitvarkyti namų erdvę, į ką labiau atkreipti dėmesį; kaip derinti spalvas, raštus ar net baldus, bet ir kaip jais rūpintis ir tvarkyti, kad namai taptų ne tik jūsų turtu, bet ir saugia vieta, leidžiančia atsipūsti nuo

  Amor Towles „Linkolno greitkelis“ Labai norėčiau pasakyti, kad ši 550+ puslapių turinti knyga slepia išskirtinę ir nepakartojamą istoriją, tačiau ši istorija man tapo nepaprastai sunkia užduotimi, nei malonumą spinduliuojančia istorija. Nors knygos veikėjai ir jų pateikimas, - man labai patiko. Pasijaučiau, lyg būčiau pakliuvusi į kita dimensiją, kur visi geri žmonės – tampa blogais, o tariamai blogi – nepaprasto tyrumo. O ir veikėjų istorijos tikrai žadina apetitą: nepaprastai didelę simpatiją jaučiau Vuliui – nepaprasto charakterio vaikinui, kuriam tuometinis pasaulis kėlė pernelyg didelę painiavą, nei gyvenimo džiaugsmą. Šios knygos istorija man išsitęsė kone ilgiau nei savaitę: tiek vargau ją skaitydama; tai vėl pajausdama jai prielankumą, tai vėl jausdama neapsakomą nusivylimą ir praradusi norą ją skaityti.. galbūt todėl pabaigusi paskutinį knygos puslapį,- nepajaučiau nieko. Nei džiaugsmo, nei liūdesio. Galbūt tik lengvą palengvėjimą, kad ją pabaigiau, nenumečiau visam

  Oprah Winfrey „Mano gyvenimo atradimai“ Pradėsiu nuo to, kad Oprah ir jos kuriama laida žinoma bene kiekvienam jos aktualumu ir gebėjimu pašnekovą prakalbinti opiausiomis temomis. Nors nesu mačiusi nei vienos jos laidos ir net kaip ji atrodo pati- pasigooglinau vos prieš gerą savaitę, neabejoju nei viena rekomendacija, kurią iki šiol girdėjau. Tačiau ar jos knyga „mano gyvenimo atradimai“, tokia jau įspūdinga, kaip teigiama? Vos prieš kelias savaites skaityta autorės knyga su žinomu psichoanalitiku (kas tau nutiko?), man patiko neapsakomai, tačiau ši knyga kiek nuvylė savo turiniu. Negaliu ir neturiu teisės vertinti kiekvieno mūsų gyvenimo išgyvenimus ir jų suteikiamų pamokų, tačiau šie autorės atradimai ,mano akimis, gerokai per „silpni“ ir labai.. primityvūs? Kaip asmenybės, jau 25-erius metus kuriančios pokalbių šou, išgyvenusios skurdą, seksualinį išnaudojimą vaikystėje, šie atradimai, man atrodo, visiškai paprasti, negilūs, savaime suprantami ir .. niekuo neišskirtiniai,

  Jodi Picoult „Norėčiau, kad būtum čia“   Kas jau yra artimiau susipažinę su autorės kūryba žino, kad J. Picoult savo kūriniuose „užkabina“ aktualias temas (pvz. Rasizmas, darboholizmas, retos ligos, vaikų išnaudojimas), tačiau, kai pamačiau šios knygos temą – COVID, prisipažinsiu, pradėjau „vartyti akis“. Atsižvelgiant į tai, kiek metų ši tema skambėjo kasdien per žinias, kokio masto gąsdinimai ir panika buvo keliama, kiek daug žmonių iki dabar dėl to kenčia nuo panikos atakų, kiek iš jų ši pandemija visą gyvenimą primins žuvusius artimuosius, o kiek jų dar – tik eilinį išpūstą burbulą, man ši tema nekelia susižavėjimo.. tačiau , o Dievai, kaip aš pakeičiau nuomonę ! “Nor ėčiau, kad būtum čia“   - nuostabiai perteikta istorija, kaip ši pasaulinė pandemija nusiaubė kiekvieno mūsų gyvenimus: kai teko mokytis iš naujo bendrauti su savimi, būti atskirtam nuo pasaulio dėl kažko, ko niekas apie tai nežino. Virusą, kuris atkeliavo nežinia iš kur ir per vos akimirką, pasiglemžė visą

  Bruce D.Perry, Oprah Winfrey „Kas tau nutiko?“   Ar ir vėl susigundžiau perskaityti knygą, mažai pasidomėjusi, apie ką ji? – taip. Ar ir vėl buvau pavergta įdomaus pavadinimo? – žinoma. Ar man prireikė daugiau nei 50psl, kol sugebėjau atpažinti autorių iš jo rašysenos? – taip. Tačiau tai tapo viena geriausių mano skaitytų knygų apie traumas ir gijimą. Pirmoji autoriaus knyga „Berniukas, kurį augino kaip šunį“, daugelį skaitytojų šokiravo unikaliomis, skaudžiomis ir protu nesuvokiamomis istorijomis, kaip pasaulyje vis dar aktuali tema yra netinkama vaikų priežiūra ir to pasekmės. Skaudu skaityti knygas, kuriose nesuvokiamai žiauriai elgiamasi su vaikais vien dėl to, kad tiesiog nežinai kaip elgtis tinkamai. Apie tai autorius pasakojo savo pirmoje knygoje, tačiau tas pačias temas (ir dar daugiau), jis pasakoja antroje savo knygoje, kartu su Oprah „Kas tau nutiko?“ Tačiau, kad ir kaip man patiko pirmoji B.D.Perry knyga, ši mane neapsakomai sužavėjo. Savito įdomumo pridėjo knygai

Irvin D.Yalom "Kasdien vis truputį arčiau"   T ai kolkas pirmoji autoriaus knyga, su kuria nepajaučiau artimo ryšio. Mane blaškė ir erzino dviejų žmonių nesusikalbėjimas. O gal tiksliau, nenoras susikalbėti. Daktaras Yalom‘as knygoje nemokamai kolsultuoja Džinę Elkin, talentingą, tačiau su daugybe vidiniu demonų, rašytoją, mainais į jos užrašus apie vykstančius jų pokalbius. Ir čia prasidėjo mane iš proto varantis nesusipratimas: kas autoriui pasirodo puikus pokalbis,- Džinei tai būna „tuščias laiko gaišimas“, o kas Džinei buvo akis atverianti konsultacija, daktarui Yalom‘ui tuščias laiko gaišimas. Gana šmaikštu, nes tai taip velniškai tikroviška. Knygos pavadinimą „Kasdien vis truputį arčiau“ – taikliau nesugalvosi. Būtent tai ir rasite šioje knygoje: ilgą, dažnai pasikartojantį veiksmą, su mažu mažu žingsneliu į priekį. O kai bus žengiamas didelis žingsnis – kitame puslapyje teks grįžti į pradžią. Tai štai kokia man pasirodė ši knyga : ilga, įdomi, erzinanti ir vos mažais ž