Jodi Picoult „Norėčiau, kad būtum čia“

 

Kas jau yra artimiau susipažinę su autorės kūryba žino, kad J. Picoult savo kūriniuose „užkabina“ aktualias temas (pvz. Rasizmas, darboholizmas, retos ligos, vaikų išnaudojimas), tačiau, kai pamačiau šios knygos temą – COVID, prisipažinsiu, pradėjau „vartyti akis“.

Atsižvelgiant į tai, kiek metų ši tema skambėjo kasdien per žinias, kokio masto gąsdinimai ir panika buvo keliama, kiek daug žmonių iki dabar dėl to kenčia nuo panikos atakų, kiek iš jų ši pandemija visą gyvenimą primins žuvusius artimuosius, o kiek jų dar – tik eilinį išpūstą burbulą, man ši tema nekelia susižavėjimo.. tačiau , o Dievai, kaip aš pakeičiau nuomonę!

“Norėčiau, kad būtum čia“  - nuostabiai perteikta istorija, kaip ši pasaulinė pandemija nusiaubė kiekvieno mūsų gyvenimus: kai teko mokytis iš naujo bendrauti su savimi, būti atskirtam nuo pasaulio dėl kažko, ko niekas apie tai nežino. Virusą, kuris atkeliavo nežinia iš kur ir per vos akimirką, pasiglemžė visą pasaulį.

Diana su savo vaikinu, chirurgijos rezidentu Finu, turėjo iškeliauti atostogauti į Galapagus, tačiau visai nelauktai visus planus sužlugdė paskelbtas karantinas, Finą įkalindamas darbe. Diana išvyksta be jo.

O čia ir dar kartą mane maloniai nustebina autorė, meistriškai sukurdama tokią istoriją, kuri mane visiškai pribloškė. Vaizdingi aprašymai ir Fino pasakojimais kurianti įtampa apie virusą, vertė mane mąstyti, kad šis kūrinys jau vertas lengvo trilerio vardo. Skaitant jo pasakojimus iš ligoninės gyvenimo, kūnu bėgiojo šiurpai, kaip viskas skamba tikroviškai ir pažįstamai. Tačiau pati istorija ne apie tai..

Man knyga labai patiko. Galbūt ji nėra geriausia iš visų (kiek jau skaičiau) autorės knygų, tačiau jau yra top3-uke. Šis pasakojimas nukels skaitytoją į apmąstymus, ką pastarieji treji metai šio siaubingo viruso dėka mums atnešė. O galbūt, ką išsinešė, kad būtumėm tokie, kokie dabar esame.

 Knygą galite įsigyti ČIA

Knygynų tinklas "Vaga" #dovana #reklama

Leidykla "alma littera"