Amor Towles „Linkolno greitkelis“

Labai norėčiau pasakyti, kad ši 550+ puslapių turinti knyga slepia išskirtinę ir nepakartojamą istoriją, tačiau ši istorija man tapo nepaprastai sunkia užduotimi, nei malonumą spinduliuojančia istorija.

Nors knygos veikėjai ir jų pateikimas, - man labai patiko. Pasijaučiau, lyg būčiau pakliuvusi į kita dimensiją, kur visi geri žmonės – tampa blogais, o tariamai blogi – nepaprasto tyrumo.

O ir veikėjų istorijos tikrai žadina apetitą: nepaprastai didelę simpatiją jaučiau Vuliui – nepaprasto charakterio vaikinui, kuriam tuometinis pasaulis kėlė pernelyg didelę painiavą, nei gyvenimo džiaugsmą.

Šios knygos istorija man išsitęsė kone ilgiau nei savaitę: tiek vargau ją skaitydama; tai vėl pajausdama jai prielankumą, tai vėl jausdama neapsakomą nusivylimą ir praradusi norą ją skaityti.. galbūt todėl pabaigusi paskutinį knygos puslapį,- nepajaučiau nieko. Nei džiaugsmo, nei liūdesio. Galbūt tik lengvą palengvėjimą, kad ją pabaigiau, nenumečiau visam į šalį,

Galbūt toks ilgas santykis su ja ir numušė stiprų įspūdį: nežinau ar ji man patiko ar ne. Nejaučiu nieko. Net nežinau, ar supratau autoriaus mintį.

Nors galbūt sudarau įspūdį, kad knyga nieko verta – tai nėra tiesa. Tikrai joje radau ne vieną mintį, kurią pasižymėjau ateičiai. Tikrai ne kartą teko sustoti plačiau pamąstyti viena ar kita tema. Tačiau, kad ir kiek joje radau pliusų ar minusų – antrą kartą jos nebeskaityčiau.