NemNemPhoto.eu

  Bruce D.Perry, Oprah Winfrey „Kas tau nutiko?“   Ar ir vėl susigundžiau perskaityti knygą, mažai pasidomėjusi, apie ką ji? – taip. Ar ir vėl buvau pavergta įdomaus pavadinimo? – žinoma. Ar man prireikė daugiau nei 50psl, kol sugebėjau atpažinti autorių iš jo rašysenos? – taip. Tačiau tai tapo viena geriausių mano skaitytų knygų apie traumas ir gijimą. Pirmoji autoriaus knyga „Berniukas, kurį augino kaip šunį“, daugelį skaitytojų šokiravo unikaliomis, skaudžiomis ir protu nesuvokiamomis istorijomis, kaip pasaulyje vis dar aktuali tema yra netinkama vaikų priežiūra ir to pasekmės. Skaudu skaityti knygas, kuriose nesuvokiamai žiauriai elgiamasi su vaikais vien dėl to, kad tiesiog nežinai kaip elgtis tinkamai. Apie tai autorius pasakojo savo pirmoje knygoje, tačiau tas pačias temas (ir dar daugiau), jis pasakoja antroje savo knygoje, kartu su Oprah „Kas tau nutiko?“ Tačiau, kad ir kaip man patiko pirmoji B.D.Perry knyga, ši mane neapsakomai sužavėjo. Savito įdomumo pridėjo knygai

Irvin D.Yalom "Kasdien vis truputį arčiau"   T ai kolkas pirmoji autoriaus knyga, su kuria nepajaučiau artimo ryšio. Mane blaškė ir erzino dviejų žmonių nesusikalbėjimas. O gal tiksliau, nenoras susikalbėti. Daktaras Yalom‘as knygoje nemokamai kolsultuoja Džinę Elkin, talentingą, tačiau su daugybe vidiniu demonų, rašytoją, mainais į jos užrašus apie vykstančius jų pokalbius. Ir čia prasidėjo mane iš proto varantis nesusipratimas: kas autoriui pasirodo puikus pokalbis,- Džinei tai būna „tuščias laiko gaišimas“, o kas Džinei buvo akis atverianti konsultacija, daktarui Yalom‘ui tuščias laiko gaišimas. Gana šmaikštu, nes tai taip velniškai tikroviška. Knygos pavadinimą „Kasdien vis truputį arčiau“ – taikliau nesugalvosi. Būtent tai ir rasite šioje knygoje: ilgą, dažnai pasikartojantį veiksmą, su mažu mažu žingsneliu į priekį. O kai bus žengiamas didelis žingsnis – kitame puslapyje teks grįžti į pradžią. Tai štai kokia man pasirodė ši knyga : ilga, įdomi, erzinanti ir vos mažais ž

Stanley Tucci – Skonis. Maistas mano gyvenime.   Turint omenyje tai, kaip plačiai pasaulyje paplitusi „nesantaika su maistu“ , ši knyga gali tapti išsigelbėjimu, pažvelgus į maistą, visai kita perspektyva. Nebuvau ir aš išimtis. Tikrai po šios knygos noriu daugiau pažinti kiekvieną produktą, kuris nugula ant mano lėkštės, o ir pačios lėkštės neatsisakyčiau nuo šiol daug gražesnės. Galbūt mano žodžiai iš šalies skamba kiek juokingai, bet perskaitę šią knygą, suprasite apie ką aš čia kalbu. Nors knygą parašęs žmogus yra ne pro lygos virtuvės šefas- knygos tekstas galėtų tikrai suklaidinti skaitytoją. Retai pamatysi pas pačius geriausius šefus taip subtiliai ir taip „spalvingai“ aprašytą maistą. Tačiau abejonių nekyla – autorius jaučia tikrų tikriausią aistrą maistui. Pamatysit. Iki šiol nebuvau skaičiusi nieko panašaus. Biografinės knygos jau visiems yra įprastos, tačiau ar esate iki šiol skaitę biografinę knygą pagal maistą? (apskritai, žodį „maistas“ galima pakeisti bet kokiu

Susanne Abel "Nesiartinkite prie Gretos" Būna tokių įtraukiančių istorijų, kuomet pajauti, kad sulaikei net kvapą, tačiau tik praėjus kelioms dienoms, pajauti, kad pagaliau iškvėpei. Panašiai pasijaučiau ir aš po šios knygos: tikrai ne kartą sulaikiau kvapą, ne kartą braukiau ašarą ir tik kartą balsu nusijuokiau, kokia nuostabi tai buvo istorija. Sunku ir trumpai papasakoti apie ką knyga: Greta – pagrindinė istorijos ašis, skausmingą gyvenimą išgyvenusi 85-erių senolė, kuri gauna dar vieną likimo smūgį – Alzheimerį. Sunku suvokti, kaip tau lyg pro pirštus slysta tavo pačios gyvenimas. Nors ir yra akimirkų, kurias visi norėtumėm ištrinti iš atminties,- tai vis tiek pats baisiausias likimo smūgis. Tačiau tada, kai pro akis lekia gyvenimas, o iš atminties dyla visi paskutiniai gyvenimo prisiminimai, tai nėra tik Gretos likimas. Jos sūnus Tomas, kaip ir visi artimieji, viską išgyvena kartu. Puikiai suprantu, ką reiškia rūpintis senu žmogumi, kurio protas po truputį nyks

 Andreas Gruber „48 valandos“ Apie šią knygą svajojau nuo pat tos akimirkos, kai pasirodė pirmosios „netrukus pasirodys“ reklamos. Tvirtai žinojau – turiu ją perskaityti. Myliu trilerius. Visi tai žino, tačiau kodėl jau antrojo trilerio nepamilstu? „48 valandos“- Vieno kerštaujančio serijinio žudiko istorija, kur kiekvienos aukos kadaise artimiausias asmuo gauna žinią „atspėk ką pagrobiau ir kodėl per 48 valandas, arba jis/ji – mirs“. O tada prasideda visas veiksmas.. Nesakau, kad man knyga nepatiko. Patiko. Skaitėsi greitai (beveik 500psl. per porą prisėdimų – aš skaitau greitai), kai kurie veikėjai buvo ypač įdomūs, mintis knygos įdomi.. tačiau... Nejutau įtampos. Gero trilerio pagrindinė savybė – keliama įtampa. Tačiau niekaip jos nejutau. Galbūt blaškė keletas komiškų situacijų, kad pagr.tyrėjai kėlė komiškas situacijas, vietoj keldami įtampą. O gal aš bloga skaitytoja? Kaip ten bebūtų, man velniškai patiko Martenas Sneideris ir visiškai simpatijų nekėlė Sabina Nemec. Sneideris tok

 Colleen Hoover "Veritė" Tikriausiai, jau nebėra nei vieno skaitytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie šią knygą. Mane žinia apie naują C.  Hoover  knygą nustebino, nes pirmą kartą ant autorės knygos pamačiau kitokį užrašą – Trileris. SUDOMINO. Luena  gauna ypatingą progą – tapti garsios rašytojos  Veritės  knygų bendraautore ir pabaigti jos išleistų knygų seriją. Tačiau nors ir pasiūlymas ne tik išskirtina gera proga išgarsėti, bet ir labai dosniu piniginiu pasiūlymu, visa tai kelia nemenką įtarimą.  Luenai   Veritės  šeima kelia baugumą, tačiau pasiūlymą ji priima... Knyga man patiko, nors nedegiau noru sužinoti kuo viskas pasibaigs. Net nekilo nei viena galima ar nuspėjama mintis, kas įvyks vėliau. Iki dabar nesuprantu: tai gerai ar blogai? Man patiko autorės  daugialypiškumas , verčiantis įtikėti, kad knygą parašė iš tikrųjų dvi rašytojos, o ne viena. Man patiko niūri ir šiurpi knygos atmosfera, saldumu nekvepiantis siužetas ir lengvai akimis slystantis tekstas. Bet kažko prit

  Chris Carter “ Egzekutorius” Kol kiti žiemą pasitinka su švelniomis Kalėdiškomis istorijomis, aš nekeičiu savo įpročių ir žiemą čiumpu šiurpiausias randamas istorijas... Nors pirmas knygos įspūdis nustebino – kažkodėl tikėjausi, kad autorius pasakos istorijos „Krucifiksas“ tęsinį, kur Hanterio porininkas skaudžiai nukentėjo.. Buvo smalsu, kaip jis „išsilaižė žaizdas“, kiek laiko prireikė pagyti vidumi, iki kol pajėgs grįžti į darbą, tačiau –staigmena- apie tai knygoje nekalbama ! Tik probėgšmais minimas pats faktas – taip buvo. Bet tik tiek. AK, likau nusivylusi. Tačiau pati knyga ir jos istorija pasirodė šiek tiek stipresnė už pirmąją dalį. Dabar tvirtai žinau, kad šio autoriaus knygas skaityti nebūtina iš eilės, nes kaip bebūtų keista, autorius nerutulioja istorijos tęsinio kaip dauguma kitų autorių, kurie kuria detektyvines istorijas. Buvo įdomu. Tikrai. Čia ir atsirado dar daugiau įdomių personažų, antai kaip nauja viso komisariato vadovė – kapitonė Barbara Bleik,- kuri t