NemNemPhoto.eu

Ilaria   Bernardini  „Geros mergaitės“ „Geros mergaitės“ – nepaprastai skaudi ir sunkią temą narpliojanti istorija, apie sportininkų /gimnastų  tikrąjį nepagražintą gyvenimą. O tokias istorijas aš mėgstu – aštrias, širdį draskančias, juodas ir klampias, užgniaužiančias žadą. Tačiau kodėl man ji.. nepatiko? Istoriją pasakoja viena iš gimnasčių „balta varnelė“ – nepritapusi, jaučianti išsiskyrusi iš minios,  Martina . Nors jos talentai mažai kuo skiriasi nuo kitų- ji jaučiasi nepritapusi prie  išsipusčiusių  gražuolių komandos narių.  Martina  išsiskiria ne tik savo  išskirtine  išvaizda- liepsnojančio raudonio plaukų, bet ir tai, kad ji vienintelė iš skurdžios šeimos, kurioje vienas iš tėvų – bedarbis, o motina – šeimą išlaikanti šeimos galva, valanti kitų – turtingesnių šeimų namus ir grožio salonus. Prisipažinsiu, kad artumą Martinai jutau – aš kaip ir ji, niekada jokioje kompanijoje nesijaučiu „sava“. Visada, kaip ir ji, jaučiausi ir vis dar jaučiuosi ne tokia. Kitokia. Nepritampanti

Ethan Kross „Vidinis balsas“   Kiek iš jūsų yra puikiai žinomas vidinis įkyrus balsas, vis netikėtai šnabždantis į ausį „ Tau nepavyks“, „Ką po galais darai?“ arba „Manai tu gali tai padaryti?“? Tą įkyrų balselį aš geromis dienomis vadinu „vidiniu aš“, o blogomis „ velniu ant peties“. Tačiau mokslas tam turi kitą pavadinimą – tarškesys, arba kitaip – VIDINIS BALSAS. Apie tai ir yra ši knyga – vidinį balsą, kuris netikėčiausiu metu aplanko kiekvieną, priversdamas pamiršti savo gabumus ir talentus, pamiršti daugybę metų dirbtą darbą, įkyriai šnabždantis „Tu to nesugebėsi padaryti“ ir sužlugdydamas mūsų gyvenimą. Kam teko susidurti akis į akį su šiuo vidiniu demonu? VISIEMS. Visi esame patyrę tą balsą. Mes neatsiejami nuo jo. Jis nuolat mums nurodo ką daryti, vertina už mus, ką gebėsim padaryti, o ko ne. Jis nusprendžia ką ir kada turim daryti, užgoždamas dažnai tą logišką ir šaltą protą. Tikriausiai dauguma tai skaitantys pagalvos: „ Na jau ne, - aš pats atsakingas už savo ve

  Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič   Marinos knyga „Eiti kiaurai sienas“ man buvo viena įsimintiniausių ir paveikiausių knygų per visus 2022 metus. Nežinau tiksliai ko tikėjausi iš  šios knygos, bet vis tik negavau to, ko tikėjausi. Jeannette Fischer pokalbiuose su menininke analizuoja ir aptaria ne tik Marinos performansus, bet ir kaip tai susiję su menininkės gyvenimu/vidiniu pasauliu. Nesakyčiau nei vieno blogo žodžio, jei menininkės menas būtų analizuojamas plačiau, tačiau gavau tik pagrindinius 4 performansus ir „pilstymą iš tuščio į kiaurą“. Jei ne tas kartojamasis, vis primenant kas buvo rašoma prieš porą puslapių, būčiau tikrai skaičiusi knygą su didesniu malonumu, nei skaičiau dabar. Iš knygos tikrai yra ko išmokti – kaip pasirūpinti savimi ir kaip nelaikyti pykčio, kad jis augdamas viduje, nesikauptų iki milžiniško sprogimo. Patiko tas tikras, nepaslėptas skaudulių išpasakojimas, kas susiję su menininkės gyvenime buvusiais vyrais. Nejučia lyginau istori

               Beata Tiškevič "Beveidžiai" Visi sako, kad akys- tai sielos veidrodis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, retas kuris išdrįsta pažiūrėti kitam į akis. Todėl aš manau, kad dabar apie mus daugiausiai pasako tai, ką mes kalbame ir kaip mes elgiamės su kitais. Grupinė terapija man – ne naujiena. Paauglystėje esu lankiusi grupinę paauglių terapiją, kuri turėjo labai daug panašumo į knygos herojų istoriją, tačiau tai buvo tuo pačiu ir šimtus kartų kitaip. Prieš skaitant knygą, girdėjau labai daug įvairių minčių ir įžvalgų ne tik apie knygos veiksmą, bet ir veikėjus. Nesitikėjau ir pati, kad knygos veikėjai man bus kažkuo artimi. Mes labai greiti teisti žmones, tačiau tik retas geba sustoti ir pasiklausyti kito. Visas knygos veiksmas praskriejo net nepastebint, su stipriu jausmu, lyg šalia sėdėtų ir pati autorė, skaitydama knygos tekstą. Išgyvenau daug prisiminimų ir jautriai išjaučiau knygos veikėjų gyvenimus. Viskas buvo labai tikra ir stipru. Tai nebe pirma autorės k

              Mary Lawson „Prieš pirmą sniegą“ Tai buvo nepaprasto grožio knyga, pasakojanti apie begalinę meilę vaikui. Net jei tas vaikas- ne tavo. Ši knyga mane pakerėjo savo svajingu lėtumu ir gilia, širdį veriančia istorija, prasidedančia mįslingu 16-metės mergaitės dingimu ir paslaptingu naujo vyro atsikraustymu kitapus gatvės. Nuo pat pradžių pajaučiau įtarumą naujam gyventojui, staiga atvykusiam į namus, kurie priklauso senyvai moteriai... o dar beveik tuo pat metu, kai gretimame name mįslingai be žinios dingsta 16-metė mergaitė. Tačiau pasirodo, tai istorija ne apie dingusią mergaitę, bet apie mergaitę, kuri rado savo širdyje vietos „apgyvendinti“ dar vienam žmogui. Apie seną moterį, kuri rado vietos savo širdyje „apgyvendinti“ mažam berniukui, kuris atsikraustė kitapus gatvės... Ak, kokia stebuklinga man buvo ši istorija ! Man patiko, kaip autoriaus pasirinko papasakoti šią istoriją. Patiko, kad istorija buvo pasakojama trijų žmonių perspektyvomis. Patiko veikėja

  Chiara Pasqualetti Johnson „ Pusryčiai pas Audrey“   Tikriausiai jau daugeliui pristatinėti Audrey nebereikia. Tai nepaprasto talento ir grožio moteris, pakerėjusi kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų. Nors tikriausiai, daugelis ją žino labiau kaip nepaprasto talento aktorę, ji – kur kas daugiau nei tai. Nors ir pati esu iš tų, kurie ją žinojo tik iš keleto matytų filmų, kur vien išgirdus Audrey vardą – prieš akis iškyla besišypsanti jauna mergina ant Vespos akmenimis grįstoje gatvėje, arba legenda tapusi nuotrauka, kur ji įsikandusi cigaretės laikiklį, kiek pakreipusi galvą, pozuoja su maža juoda suknele, taip pat tapusi pasauline legenda, kaip ir ji pati. Tokią aš pažinojau Audrey -  aukščiausio grožio etaloną filmų industrijoje. Tačiau ji daug daug daugiau nei tai. Apie tai ir yra ši knyga. Ak,, kiek svajingų atodūsių išleidau akis ganydama po jos nuotraukų albumą.. vedžiau nuotraukų kontūrus pirštų pagalvėlėmis (beje, dauguma juodu atspalvių turi šiurkštesnį paviršių).. ak

  Suleika Jaouad „Tarp dviejų pasaulių“   Skaityti šią knyga buvo lyg laukti pratrūkstant audrai. Stebi kaip kas sekundę tamsūs debesys temdo beribį  mėlyną dangų, tačiau taip niekada ir nežinai, kada tai staiga stipriai smogs. Reikėjo daug stiprybės vien skaitant šią nuostabią knygą. Vietomis tikrai reikėjo „suimti save į nagą“, kad nepratrūkčiau balsu verkti. Tai taip skaudu, taip stipru ir taip tikra... Autorė knygoje pasakoja savo atsiminimus, savo istoriją, nuo sužinant apie siaubingą diagnozę iki remisijos, kai nors trumpam liga pasitraukia į šoną ir leidžia sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Prisipažinsiu, googlinau. Nemažai. Ne tik kaip autorė atrodo, bet ir kaip atrodė Vilas... Nežinau kaip kitiems skaičiusiems knygą, bet man būtų labai patikę knygoje rasti nuotraukų, atitinkančių istoriją. Jos visad papildo biografijas ir memuarus, tačiau šioje knygoje jų nėra. O aš taip karštai to norėjau. (Ačiū visagaliui googlui) Nuoširdi rekomendacija tiems, kurie mėgsta tikras is