PENELOPE DOUGLAS "Pasitikėjimas"

Penelopė kuria tikrai karštas istorijas, kuriose dažniausiai pagrindinius vaidmenis atlieka paaugliai. Ir nors tikrai ne visada man jos knygos "prilimpa", šią pasirinkau skaityti net nemirktelėjus ir nepasidomėjus, ką joje rasiu.

Ir galbūt... tik galbūt - jei būčiau žinojusi, kad ji sukels tokius jausmus, kokius sukėlė,- tikriausiai jos pasirinkusi nebūčiau. Ar smagu skaityti karštas scenas ? - kartais. Ar smagu kai jose jauni, dailūs veikėjai? - be abejo. O jei.. giminės? - va čia jau dedu stiprų tašką... ;D

Nors ir tikrai galėjau nusiteikti tam, ką perskaičiau, to pamiršti nepavyko. Niekaip negalėjau ištrinti iš galvos fakto, kad jie visi giminaičiai (net ir ne to paties kraujo, bet vis tiek - gimines), todėl skaitymas tikrai ne kartą kėlė šleikštulį ir įsijungė pavojaus varpai, kad taip NEGALIMA. Ne-de-ra...

Tačiau nors ir jei pavyktų "užmerkti akis" prieš tokią nederamą meilę, man labiausiai erzino pagrindinė veikėja. Niekada nepatyrusi suaugusiųjų meilės ir dėmesio. Sunku įsivaizduoti tokį siaubą, tačiau kad ir kaip ten autorė šią veikėją pavaizduoja, man ji taip ir liko... vaiku. Vaiku, kuris nežino savo ribų, nejaučia jų ir pati nežino ko nori. O dar tos hormonų audros...

"Pasitikėjimas" - knyga, kuri turėtų skaitytojui pasakoti istoriją, kaip pelnomas kito žmogaus pasitikėjimas, kaip ugdoma meilė ir pakantumas kitam, net ir tam, kuris patyrė gyvenime daug skriaudų, man šios knygos pagr.mintis nublanko prieš joje vaizdžiai nupasakojamas hormonų audras.

Man patiko, nors žado atimti taip ir nesugebėjo.

Ačiū leidyklai "Jotema" už knygą

reklama