S.A.COSBY "Pelenų karalius"

Nors ir buvau susidariusi iš kitų skaitytojų įspūdį, kad manęs laukia detektyvas, deja, gavau romaną. Kartais pagalvoju, kad tie knygų atsiliepimai ne visada teisingai nukreipia.. Tačiau nenusivyliau. Buvo kitaip. Įdomiau. Keisčiau ir dar emocijų visą paletę pajaučiau.

Nutikus siaubingai avarijai, sūnus paklydėlis grįžta namo, tvarkyti tėvo reikalus. Tačiau grįžus tampa aišku, kad teks tvarkyti ne tėvo bėdas, o jaunėlio brolio, kuris lyg tas obuolys, nukritęs nuo obels. Tik laaaaabai labai toli.

Ir čia mane pagavo dvi skirtingos emocijos: buvo ir smalsu kas toliau ir pikta, kokia neįtikėtina tai yra istorija. Žmogus, kuris neturi nieko bendra su nusikalstamu pasauliu, staiga tampa vos ne jų lyderis: triuškina vieną po kito stambų narkotikų (ir ne tik) vadeivą, kurie šiame versle sukasi nuo vystyklų amžiaus. Kiek tame logikos? mažai.

Iš kitos pusės, išjungus tą "logikos mygtuką", istorija tikrai pagauli ir skaitydamas jautiesi lyg patekęs į veiksmo serialą ar filmą, kur pagrindinis jo veikėjas lyg koks super herojus, kuriam sekasi viskas, ko jis tik imasi. Ir nesvarbu net koks jo vardas: daktaras Hausas, Patrikas Džeinas(Mentalistas), Džekas Ryčeris ar...Romanas.

Apie išgyventas emocijas - jau atskira istorija. Manyje lyg pabudo kitas "AŠ", kuris skaitant knygą taip į istoriją įsijautė, kad kai kuriuos veikėjus išvadino baisiausiais žodžiais dėl jų kvailumo, o kitus - palaikė visu 100procentų, net jei ir jie elgėsi neteisingai. Tikslas pateisina veiksmus? šiuo atveju labai tinkamas posakis.